Hipostatinė vienybė – tai teologinė sąvoka, kuri apibūdina Jėzaus Kristaus asmens dviejų prigimčių – dieviškosios ir žmogiškosios – vienybę viename asmenyje. Terminas „hipostatinė“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „hypostasis“, reiškiančio „esybę“ arba „asmenį“. Šis teologinis principas buvo išsamiai išvystytas ir patvirtintas Chalkedono susirinkime 451 m., kuris yra vienas iš pagrindinių krikščionybės teologinių susirinkimų.
Hipostatinės vienybės doktrina teigia, kad Kristuje dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys susijungė be sumaišymo, be pasikeitimo, be pasidalijimo ir be atsiskyrimo. Kitaip tariant, dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys neprarado savo savybių ir neištirpo viena kitoje, tačiau jos kartu egzistuoja viename asmenyje – Jėzuje Kristuje. Tai reiškia, kad Kristus yra visiškai Dievas ir visiškai žmogus tuo pačiu metu.
Ši doktrina buvo suformuluota kaip atsakas į įvairias teologines klaidas, kurios kėlė abejonių Kristaus prigimtimi. Pavyzdžiui, arijonizmas neigė Kristaus dieviškumą, tuo tarpu doketizmas teigė, kad Jėzus buvo tik dieviškas, o jo žmogiškoji prigimtis buvo tik iliuzija. Kitos erezijos, kaip nestorianizmas, skyrė Kristaus dieviškąją ir žmogiškąją prigimtis į dvi atskiras esybes, o monofizitizmas tvirtino, kad Kristaus žmogiškoji prigimtis buvo absorbuota dieviškojoje.
Chalkedono susirinkime buvo paskelbtas tikėjimas, kad Jėzus Kristus yra viena asmenybė su dviem prigimtimis, kurios išlieka visiškai savarankiškos ir neiškreiptos. Buvo pabrėžta, kad ši vienybė nėra nei susiliejimas, nei padalijimas, bet tobula harmonija. Šis teiginys tapo pagrindiniu ortodoksinės krikščionybės tikėjimo akmeniu ir iki šiol yra laikomas vienu iš pagrindinių Kristologijos principų.
Hipostatinė vienybė taip pat yra glaudžiai susijusi su išganymo doktrina. Krikščionys tiki, kad tik per Kristaus dieviškumo ir žmogiškumo vienybę buvo įmanoma atpirkti žmoniją. Kristaus žmogiškoji prigimtis leido Jam patirti kančią, mirtį ir prisikėlimą, o dieviškoji prigimtis suteikė Jo aukai amžiną ir begalinę vertę. Ši vienybė yra pagrindinė Kristaus kaip tarpininko tarp Dievo ir žmogaus misijos dalis.
Biblijoje galima rasti užuominų, patvirtinančių hipostatinės vienybės idėją. Evangelijoje pagal Joną skelbiama: „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas… ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Šie žodžiai parodo Kristaus dieviškąją ir žmogiškąją prigimtis bei jų vienybę. Apaštalo Pauliaus laiškai taip pat pabrėžia Kristaus dvigubą prigimtį, sakydami, kad Jis „buvo Dievo pavidalo, bet nusižemino, prisiimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones“.
Hipostatinės vienybės doktrina yra vienas iš sudėtingiausių teologinių konceptų, tačiau ji yra esminė krikščioniškajai tikėjimo tradicijai. Ji pabrėžia Kristaus unikalumą ir Jo svarbą kaip gelbėtojo, kuris sujungia Dievą ir žmoniją. Ši doktrina ne tik padeda geriau suprasti Kristaus asmenį, bet ir suteikia pagrindą krikščioniškam išganymo supratimui bei Dievo ir žmogaus santykių atnaujinimui.