Herodotas, gyvenęs V a. prieš Kristų, gimė Halikarnase ir jau senovėje pelnė pripažinimą kaip įvykių pasakotojas, gebėjęs išanalizuoti senovės pasaulio papročius, konfliktus bei kelionių metu girdėtus liudijimus. Jo kūrinys dažniausiai vadinamas „Istorija“, nors pats autorius tekste vartojo terminą, kurį būtų galima sieti su žodžiu „tyrimas“. Toks pavadinimas atskleidžia, kad autorius neapsiribojo vien politiniais įvykiais: jam rūpėjo žmonių elgsena, santykiai su dievais ir tradicijų įvairovė. Dėl to būdo helenistinis pasaulis vėliau įvardijo Herodotą „istorijos tėvu“, pripažįstant jo indėlį į sistemingą praeities įvykių fiksavimą.
Dabartinių tyrinėtojų akimis, tekstas dažnai atrodo sudėtingas ir daugiaplanis. Autorius savo pasakojimą konstruoja aplink graikų-persių karus, stengdamasis atskleisti priežastis, nulėmusias didžiulius kraštų susidūrimus. Be to, rašytojas pateikia daugybę šalutinių istorijų, apimančių geografinį, etnografinį bei mitologinį kontekstą. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie egiptiečius, autorius mini ne vien karinę istoriją, bet ir ypač domisi religiniu gyvenimu, žmonių papročiais, socialine tvarka. Keliaudamas po Egiptą, Herodotas susipažino su vietinėmis apeigomis, taip pat aprašė daugelį gamtinių ypatumų: „Kai kurie sakė, kad Nilo vanduo pakyla, nes vėjai trukdo jam nutekėti į jūrą, tačiau mano pastebėjimai rodo, kad priežastis gali būti visai kita.“ Tokiuose sakiniuose atsiskleidžia pastanga pačiam pastebėti reiškinį, neužtenkant pasikliauti vien svetimais pasakojimais.
Kai kuriuos skaitytojus stebina autorius dėl gana laisvo požiūrio į faktų tikslumą. Tekste nestinga anekdotinių istorijų, kurių šaltiniai nenurodomi, o kai kurie teiginiai, pavyzdžiui, apie gyvūnų ir žmonių elgseną, skamba abejotinai. Vis dėlto tam tikros dalys remiasi gyvais liudijimais, mat Herodotas pats lankėsi įvairiuose regionuose ir bendravo su vietiniais. Norint suprasti tokį pasakotojo metodą, naudinga prisiminti to meto informacijos kaupimo būdus. Rašydamas apie karaliaus Kreso turtingumą, autorius pateikia sakinį: „Sakoma, kad jam priklausė gausiausias auksas, kokį tik kas nors buvo regėjęs jonėnų kraštuose.“ Panašios frazės rodo, kad rašytojas nenubraukia legendų, bet apjungia girdėtus pasakojimus su savais svarstymais.
Vieni žymiausių fragmentų apima persų ir graikų priešpriešą. Autorius aprašo karaliaus Darijaus bei jo sūnaus Kserkso žygius, pasitelkia Heraklido genealogijas, mini didingą Persijos imperijos administravimą bei painius giminystės ryšius tarp valdančių dinastijų. Tarp įsimintinų citatų pasitaiko pamokymų apie valdovų išdidumą: „Prisimink, kad dideli pasiekimai neretai sukelia dievų pavydą, kai žmogaus laimė tampa per didelė.“ Toks įspėjimas atsikartoja kitų graikų autorių tekstuose ir atspindi požiūrį, kad bet koks kraštutinis iškilimas gali tapti pražūtingas.
Kūrinio struktūra nėra griežtai sutvarkyta, tačiau galima atpažinti sąmoningą norą apmąstyti priežastis, dėl kurių Rytų imperijos susirėmė su helenų poliais. Autorius skatina svarstyti ne tik apie mūšius, bet ir apie kultūrinius skirtumus, religinius nesutarimus, žmogaus vietą pasaulyje. Toks požiūris išlieka reikšmingas, nes kelia klausimus, kurie aktualūs istorikams ir šiandien: kaip tarp daugybės nutikimų atskirti svarbiausius faktus, kaip suderinti kitų pasakojimus su asmeniniais stebėjimais, kaip išvengti nepatikrintų gandų įtakos.
Veikalas laikomas kertiniu pamatu graikų literatūroje, o vėlesni autoriai, tokie kaip Tukididas, praplėtė istorinio aprašymo metodus, kritiškiau vertindami šaltinius. Herodoto palikimas vis dar verčia ginčytis dėl laipsnio, kuriuo faktai supinti su mitais ir legendomis, bet būtent dėl tokio įvairiapusio pasakojimo tekstas žavi skaitytojus. Jame susipina literatūrinė išmonė, keliautojo smalsumas ir pastanga paaiškinti pasaulio įvykius remiantis kiek įmanoma platesniu patyrimu. Autorius išliko kaip vienas pirmųjų didžiųjų naratyvinės istorijos kūrėjų, atvėrusių kelią platesniam praeities tyrimui. Kiekvienas, atsigręžęs į Halikarnaso kilmės pasakotojo užrašus, pajunta stiprią senųjų tradicijų gyvastį, apimančią ne tik karų aprašymus, bet ir žmonijos gebėjimą kelti klausimus apie savo prigimtį bei dievybės vaidmenį pasaulyje.