Hamartiologija yra teologijos šaka, nagrinėjanti nuodėmės prigimtį, kilmę ir pasekmes. Terminas kyla iš graikų kalbos žodžio „hamartia“, kuris reiškia „nuodėmė“, ir „logos“, kuris reiškia „mokslas“ ar „žodis“. Hamartiologijos tikslas – gilintis į tai, kaip nuodėmė veikia žmogaus santykį su Dievu, pasauliu ir pačiu savimi, taip pat tyrinėti, kaip ji buvo traktuojama įvairiose teologinėse tradicijose.
Krikščionybėje nuodėmė suprantama kaip Dievo įstatymų nepaisymas arba nusigręžimas nuo Jo valios. Tai nėra tik išorinis veiksmas, bet ir vidinė širdies būsena, kuri kyla iš žmogaus prigimties sugedimo. Biblijoje nuodėmė apibūdinama kaip nuklydimas nuo teisingo kelio arba taikinio nepataikymas. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių yra Pradžios knygos pasakojimas apie Adomo ir Ievos nusikaltimą Edeno sode, kai jie nepakluso Dievo įsakymui ir valgė uždrausto vaisiaus. Šis pasakojimas dažnai interpretuojamas kaip pirmapradės nuodėmės kilmės paaiškinimas, kuris atskleidžia žmogaus polinkį į nepaklusnumą ir maištą.
Hamartiologija taip pat nagrinėja, kaip nuodėmė paveikė visą žmoniją. Anot apaštalo Pauliaus laiško romiečiams, „visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės“. Šis teiginys išreiškia universalią žmogaus būklę, kuriai būdingas moralinis netobulumas ir atskirtis nuo Dievo. Nuodėmės pasekmės yra ne tik dvasinė mirtis, bet ir kentėjimas, chaosas bei neteisybė pasaulyje. Tai paliečia ne tik asmeninį žmogaus gyvenimą, bet ir socialinius bei gamtos aspektus.
Krikščionių teologai skirtingai aiškino nuodėmės esmę ir jos poveikį. Augustinas, vienas iš įtakingiausių Bažnyčios mokytojų, nuodėmę laikė įgimta žmogaus prigimties būsena, paveldėta iš Adomo. Jis teigė, kad žmogus negali pats savo jėgomis įveikti nuodėmės, o tam būtina Dievo malonė. Reformacijos lyderiai, tokie kaip Martynas Liuteris ir Jonas Kalvinas, pabrėžė visišką žmogaus sugedimą ir visišką priklausomybę nuo Dievo gailestingumo.
Be to, hamartiologija aptaria nuodėmės rūšis ir gradacijas. Pavyzdžiui, tradicinėje katalikų teologijoje skiriama mirtina nuodėmė, kuri visiškai atskiria nuo Dievo malonės, ir lengva nuodėmė, kuri pažeidžia santykį su Dievu, bet jo visiškai nesunaikina. Taip pat kalbama apie asmenines ir kolektyvines nuodėmes, kurios gali turėti tiek individualias, tiek visuomenines pasekmes.
Vienas iš esminių hamartiologijos klausimų yra nuodėmės išgydymo ir atleidimo galimybė. Biblijoje aiškiai teigiama, kad Dievas yra pasirengęs atleisti tiems, kurie nuoširdžiai atgailauja ir pasitiki Jo gailestingumu. Pirmame Jono laiške rašoma: „Jei išpažįstame savo nuodėmes, Jis yra ištikimas ir teisus – atleis mums mūsų nuodėmes ir apvalys nuo visų neteisybių“. Ši viltis yra pagrindinis krikščioniškosios evangelijos aspektas, skelbiantis, kad per Jėzaus Kristaus auką nuodėmė yra įveikta, o žmogui suteikiamas naujas gyvenimas.
Hamartiologijos studijos padeda giliau suvokti žmogaus būklę ir jo poreikį Dievo malonės bei atpirkimo. Jos skatina apmąstyti ne tik nuodėmės prigimtį, bet ir jos įveikimo galimybes per dvasinę atsinaujinimą. Šios tiesos ne tik atskleidžia žmogaus silpnumą, bet ir Dievo meilės bei gailestingumo didybę.