Hagiozė yra terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžio „hagios“, reiškiančio „šventas“. Tai reiškia asmens tapimą šventuoju arba procesą, kuriuo žmogus laikomas šventu, dažniausiai po mirties. Hagiozė dažniausiai siejama su krikščionių bažnyčia, kur ji apima šventumo pripažinimą asmeniui, kurio gyvenimas buvo laikomas ypatingai dorybingu, dievotu arba stebuklingu.
Pagrindinės hagiozės savybės:
- Šventumo pripažinimas: Hagiozė paprastai apima procesą, kurio metu asmuo yra oficialiai pripažįstamas šventuoju (kanonizuojamas). Šis procesas yra įprastas Romos katalikų bažnyčioje, ortodoksų bažnyčioje ir kai kuriose kitose krikščionių denominacijose.
- Kanonizacija: Hagiozė dažnai yra susijusi su kanonizacijos procesu, kai asmuo yra paskelbiamas šventuoju po kruopštaus tyrimo, įskaitant stebuklų pripažinimą, dorybingo gyvenimo įrodymus ir teologinių kriterijų atitikimą.
- Šventųjų gyvenimo tyrinėjimas: Hagiozė taip pat gali apimti šventųjų gyvenimo tyrinėjimą ir jų istorijų, vadinamų hagiografijomis, rašymą. Šios istorijos skirtos įamžinti šventųjų gyvenimą, jų tikėjimą, stebuklus ir indėlį į religiją.
- Dvasinė reikšmė: Hagiozė pabrėžia žmogaus dvasinę brandą ir gebėjimą būti artimu Dievui, tapti pavyzdžiu kitiems tikintiesiems ir gauti dvasinį garbinimą bei pagarbą iš bendruomenės.
- Paprotys ir tradicija: Nors terminas „hagiozė“ nėra plačiai vartojamas, pats procesas ir praktika pripažinti šventuosius yra senos krikščioniškosios tradicijos dalis, kuri tęsiasi per šimtmečius.
Hagiozė yra svarbi krikščioniškojo tikėjimo ir tradicijos dalis, kuri padeda bendruomenei įvardyti, pavyzdžiais pateikti ir pagerbti asmenis, gyvenusius ypač dievotą ir dorybingą gyvenimą.