Hagiografija yra terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžių „ἅγιος“ (hagios), reiškiančio „šventas“, ir „γραφή“ (graphē), reiškiančio „rašymas“. Tai reiškia šventųjų gyvenimų aprašymą arba šventųjų biografijų kūrimą. Ši literatūrinė forma dažniausiai naudojama krikščioniškoje tradicijoje, tačiau ji taip pat randama kitose religijose, kuriose gerbiami šventi žmonės.
Hagiografija paprastai pasakoja apie šventųjų gyvenimą, jų dorybes, stebuklus, kančią dėl tikėjimo ir jų dievišką pašaukimą. Šie pasakojimai buvo labai svarbūs ankstyvojoje Bažnyčioje ir viduramžiais, nes jie ne tik skatino tikinčiųjų pamaldumą, bet ir siūlė tikėjimo pavyzdžius, kuriais sekėjai galėjo vadovautis. Be to, šventųjų gyvenimai buvo dažnai susiję su vietinėmis tradicijomis ir relikvijų kultu, todėl hagiografiniai pasakojimai tapo ir kultūrinės reikšmės tekstais.
Hagiografijos pavyzdžiai gali būti tokie tekstai kaip „Auksinė legenda“ (Legenda Aurea), parašyta viduramžiais, kurioje pasakojami įvairių šventųjų gyvenimai. Taip pat svarbios hagiografijos yra „Šventojo Pranciškaus Asyžiečio gyvenimas“ ar „Šventosios Teresės Avilietės gyvenimas“.
Šventųjų gyvenimų aprašymai buvo ne tik religinės prasmės tekstai, bet ir turėjo istorinę reikšmę, nes jie dažnai buvo naudojami Bažnyčios ar vienuolynų įtakos stiprinimui, šventųjų kulto plėtrai ir krikščioniškosios bendruomenės tapatybės formavimui.
Nors hagiografija dažnai apibūdinama kaip pagarbus ir šventumo persmelktas žanras, kartais kritikai pažymi, kad šie tekstai gali būti idealizuoti arba persmelkti legendomis, o ne griežtai istoriniais faktais. Vis dėlto jie išlieka svarbūs šaltiniai religiniam supratimui ir pamaldumo ugdymui.