Grigaliaus reforma – tai XI amžiuje įvykęs reikšmingas Katalikų Bažnyčios reformų judėjimas, pavadintas popiežiaus Grigaliaus VII vardu. Ši reforma siekė atkurti dvasinę ir moralinę Bažnyčios discipliną, užtikrinti jos nepriklausomybę nuo pasaulietinės valdžios ir sustiprinti dvasininkų gyvenimo šventumą. Judėjimas tapo kertiniu momentu viduramžių Bažnyčios istorijoje, turėjusiu didelį poveikį ne tik religijai, bet ir visai Europos visuomenei.
Grigaliaus reforma buvo atsakas į korupciją ir moralinį nuosmukį, kuris buvo įsigalėjęs viduramžių Bažnyčioje. Daugelis dvasininkų užsiėmė simonija – bažnytinių pareigų pardavinėjimu. Be to, dvasininkai neretai buvo politiškai priklausomi nuo pasaulietinių valdovų, kurie skirdavo vyskupus ir kitus aukštus dvasininkus. Toks dvasinės valdžios ir pasaulietinės politikos susipynimas dažnai vedė prie interesų konflikto, moralinio nuosmukio ir tikėjimo esmės užtemdymo.
Pagrindinis Grigaliaus reformos tikslas buvo atkurti Bažnyčios nepriklausomybę ir sustiprinti dvasinį gyvenimą. Reformų programa buvo paskelbta dar prieš Grigaliui VII tampant popiežiumi, tačiau jis tapo pagrindiniu šio judėjimo veidu. 1075 metais Grigalius VII paskelbė „Dictatus Papae“, dokumentą, kuriame buvo išdėstyti Bažnyčios autoriteto principai. Jame buvo teigiama, kad popiežius yra aukščiausias Bažnyčios valdovas, turintis teisę atleisti ar paskirti karalius bei imperatorius, ir kad Bažnyčia turi būti laisva nuo pasaulietinių įtakų.
Grigaliaus reforma siekė panaikinti simoniją ir užtikrinti dvasininkų celibatą. Simonijos problema buvo ypač opi, nes daugelis vyskupų ir abatų įsigydavo savo pareigas, naudodamiesi pasaulietine valdžia ar mokėdami dideles sumas pinigų. Tai ne tik kenkė Bažnyčios autoritetui, bet ir iškreipė jos misiją. Celibato įtvirtinimas buvo kita svarbi reformos dalis, nes dvasininkų šeimos ryšiai dažnai sukeldavo interesų konfliktus ir Bažnyčios turto perdavimą paveldėjimo būdu.
Vienas svarbiausių reformos tikslų buvo investitūros teisės klausimo sprendimas. Investitūra – tai procesas, kai vyskupai ar kiti dvasininkai buvo skiriami į pareigas. Viduramžiais šią teisę neretai vykdė pasaulietiniai valdovai, kurie norėjo išlaikyti kontrolę dvasininkų paskyrimuose, nes vyskupai ir abatai buvo ne tik religiniai lyderiai, bet ir svarbūs politiniai veikėjai. Grigalius VII reikalavo, kad vyskupus skirtų tik Bažnyčia, ir 1075 metais uždraudė pasaulietiniams valdovams dalyvauti investitūroje. Tai sukėlė didelį konfliktą su Šventosios Romos imperatoriumi Henriku IV.
Konfliktas tarp Grigaliaus VII ir Henriko IV pasiekė viršūnę, kai popiežius ekskomunikavo imperatorių. Ekskomunikacija ne tik atėmė dvasinę bendrystę, bet ir kėlė grėsmę Henriko politinei valdžiai. 1077 metais Henrikas IV, norėdamas atgauti popiežiaus malonę, vyko į Kanosos pilį, kur tris dienas atgailavo, kol Grigalius VII atšaukė ekskomunikaciją. Nors šis įvykis simbolizavo Bažnyčios autoriteto triumfą, konfliktas tęsėsi dar kelis dešimtmečius ir buvo galutinai išspręstas tik 1122 metais Vormso konkordatu.
Grigaliaus reforma turėjo ilgalaikį poveikį Bažnyčiai ir visuomenei. Ji sustiprino Bažnyčios autoritetą ir nepriklausomybę, padėjo sukurti tvirtesnę dvasininkų discipliną ir pagerino moralinius standartus. Be to, reforma padėjo pagrindą vėlesniam Bažnyčios centralizavimui, kuris išliko svarbus viduramžių ir naujųjų laikų Katalikų Bažnyčios bruožas.
Reformos reikšmę galima suprasti remiantis Evangelijos žodžiais: „Kiekvienas namas, suskilęs prieš save, neišsilaikys“ (Lk 11,17). Bažnyčia, išvalyta nuo korupcijos ir pasaulietinių įtakų, galėjo tęsti savo misiją būti dvasiniu vadovu visuomenei. Grigaliaus reforma parodė, kad tikėjimas ir dvasinė tvarka turi būti aukščiau už politinius ar materialinius interesus. Tai liko svarbus paminklas Bažnyčios pastangoms atsinaujinti ir išsaugoti savo misijos grynumą.