Fariziejai buvo viena reikšmingiausių judaizmo grupių, veikusių Antrojo šventyklos laikotarpiu, maždaug nuo II a. pr. Kr. iki Jeruzalės šventyklos sugriovimo 70 m. po Kr. Jų įtaka judaizmo raidai ir vieta istorijoje neabejotinai yra reikšminga. Fariziejai laikėsi griežtų religinių principų, kuriuos rėmė tiek Rašto, tiek žodinės tradicijos laikymasis, o jų siekis išsaugoti tikėjimo grynumą dažnai buvo susijęs su konfliktu tarp jų pačių bendruomenėje bei susidūrimu su kitomis judaizmo srovėmis, tokiomis kaip sadukiejai.
Fariziejų vardas kilęs iš hebrajiško žodžio „perušim“, reiškiančio „atskirtieji“ arba „atsiskyrę“. Tai apibūdina jų siekį laikytis griežto religinių taisyklių laikymosi, atskiriant save nuo to, ką jie suvokė kaip pasaulio nedorumą ir nuodėmę. Jie pabrėžė visų gyvenimo aspektų suderinimą su Dievo Įstatymu. Skirtingai nuo sadukiejų, kurie daugiausia dėmesio skyrė šventyklos apeigoms, fariziejai siekė, kad tikėjimas būtų integruotas į kasdienį gyvenimą.
Vienas iš fariziejų bruožų buvo įsitikinimas, kad šalia rašytinio Toros teksto egzistuoja ir žodinė tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Jie manė, kad žodinė Tora yra būtina tinkamam rašytinio Įstatymo aiškinimui ir taikymui. Šis požiūris nulėmė jų lankstumą interpretuojant Raštą ir taikant jį gyvenime. Toks požiūris padėjo pagrindą rabinų judaizmui, kuris išsivystė po Jeruzalės šventyklos sunaikinimo ir išliko iki šių dienų.
Fariziejų mokymas apėmė ne tik apeigas, bet ir moralinius bei etinius principus. Jie pabrėžė atgailos, maldos ir gerų darbų svarbą, kaip būdus užmegzti ryšį su Dievu. Jų įsitikinimu, Dievas teisia ne tik tautą kaip visumą, bet ir kiekvieną individą. Tai skyrėsi nuo sadukiejų supratimo, kurie labiau koncentravosi į kolektyvinį atsakomybės suvokimą. Fariziejai taip pat tikėjo prisikėlimu, angelais ir pomirtiniu gyvenimu, kas skyrė juos nuo kitų to meto judaizmo grupių.
Fariziejų įvaizdis krikščioniškame kontekste yra sudėtingas. Evangelijose jie dažnai minimi kaip Jėzaus oponentai. Jie buvo kritikuojami už veidmainystę ir pernelyg didelį dėmesį išorinių taisyklių laikymuisi, pamirštant dvasinę esmę. Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako: „Vargas jums, veidmainiai rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs valote taurės ir dubens išorę, o jų vidus pilnas godumo ir nesivaldymo“ (Mt 23:25). Toks vaizdavimas rodo, kad fariziejai kartais tapdavo pavyzdžiu religijos deformacijos, kai taisyklių laikymasis nustelbia širdies ir tikėjimo esmę.
Tačiau svarbu suprasti, kad fariziejai nebuvo vien veidmainystės įkūnijimas. Daugelis jų nuoširdžiai siekė gyventi pagal Dievo Įstatymą, o jų įnašas į judaizmo raidą yra reikšmingas. Jėzaus laikų konfliktai su fariziejais kyla ne dėl jų mokymo pagrindų, bet dėl to, kaip šie principai buvo įgyvendinami praktikoje. Pavyzdžiui, fariziejai akcentavo Šabo taisyklių laikymąsi, tačiau Jėzus priminė, kad „Šabas skirtas žmogui, o ne žmogus Šabui“ (Mk 2:27).
Po Jeruzalės šventyklos sunaikinimo fariziejų tradicija tapo pagrindu rabiniam judaizmui. Jie padėjo išsaugoti tikėjimą ir bendruomeninę tapatybę, kai šventyklos apeigos nebebuvo įmanomos. Jų mokymas apie maldą, sinagogos reikšmę ir asmeninę atsakomybę už tikėjimą buvo esminis elementas judaizmo atsinaujinimui.
Fariziejų pavyzdys primena apie tikėjimo ir religijos sudėtingumą. Jie siekė išlaikyti Dievo Įstatymo grynumą, tačiau susidūrė su pavojumi, kai tradicijos laikymasis nustelbia tikėjimo esmę. Fariziejų istorija moko, kad religijos esmė slypi ne vien išorinių taisyklių laikymesi, bet ir tikėjimo gyvybingume, kuris keičia žmogaus širdį. Tai yra įspėjimas ir įkvėpimas visiems, siekiantiems gyventi pagal Dievo valią.