Faraonas religijoje, ypač Biblijoje ir Korane, yra terminas, naudojamas Egipto karaliui ar valdovui apibūdinti. Šis žodis dažniausiai siejamas su tam tikrais Biblijos ir islamo pasakojimais, kur faraonas yra pavaizduotas kaip priešingas jėgos šaltinis Dievo ir Jo tautos – izraelitų – atžvilgiu.
Biblijos kontekstas:
Biblijoje faraonas dažniausiai minimas Išėjimo knygoje, kur jis yra Egipto karalius, valdęs tuo metu, kai izraelitai buvo pavergti Egipte. Pagal pasakojimą, faraonas buvo tas, kuris atsisakė išlaisvinti izraelitus, nepaisant Dievo siunčiamų perspėjimų ir bausmių. Dievas per Mozę siuntė dešimt bausmių Egiptui, siekdamas priversti faraoną paleisti izraelitus. Galiausiai, po dešimtosios bausmės – visų Egipto pirmagimių mirties, faraonas sutiko paleisti izraelitus. Tačiau, pasakojime, vėliau faraonas persigalvojo ir bandė persekioti izraelitus, tačiau jo kariuomenė buvo sunaikinta Raudonosios jūros vandenyse.
Faraonas Biblijoje dažnai simbolizuoja žmogaus užsispyrimą, pasipriešinimą Dievo valiai ir netikėjimą. Jo veiksmai dažnai laikomi pavyzdžiu, kaip nuodėmė ir užsispyrimas gali vesti į sunaikinimą.
Korano kontekstas:
Islame faraonas, kuris persekiojo Mozę ir izraelitus, taip pat yra paminėtas keliose Korano suruose. Kaip ir Biblijoje, faraonas islame laikomas tironu, kuris nepakluso Dievo valiai ir dėl to buvo nubaustas. Pasakojimai apie faraoną Korane dažnai pabrėžia jo užsispyrimą, neteisybę ir Dievo bausmės neišvengiamumą.
Istorinis kontekstas:
Istoriškai faraonai buvo Egipto karaliai, kurie valdė senovės Egiptą tūkstantmečius. Žodis „faraonas“ (egiptietiškai „per-aa“) iš pradžių reiškė „didžiuosius namus“ ir nurodė į karaliaus rūmus, tačiau vėliau tapo tituliniu pavadinimu patiems valdovams. Faraonai buvo laikomi ne tik politiniais lyderiais, bet ir dieviškais asmenimis, kurie buvo tiesioginiai dievų atstovai žemėje.
Faraonai turėjo didelę galią ir buvo atsakingi už Egipto politinį, religinį ir ekonominį gyvenimą. Jų dieviškas statusas suteikė jiems ypatingą autoritetą, kuris dažnai buvo siejamas su dievu Ra arba kitais Egipto dievais.
Simbolinė reikšmė:
Religiniuose tekstuose faraonas simbolizuoja žmogaus išdidumą, jėgą ir valdžią, kurie gali atsigręžti prieš jį patį, kai jie yra naudojami prieš Dievo valią. Faraono istorija Biblijoje ir Korane yra dažnai naudojama kaip pamoka apie Dievo teisumą, teisingumą ir gailestingumą, taip pat apie pavojus, susijusius su nepaklusnumu ir tironija.