Eschatonas yra teologinis terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžio „ἔσχατος“ (eschatos), kuris reiškia „paskutinis“ arba „galutinis“. Jis vartojamas apibūdinti paskutinį laiką ar įvykius, susijusius su pasaulio pabaiga arba žmonijos istorijos pabaiga. Eschatonas yra esminė sąvoka eschatologijoje – teologinėje doktrinoje, nagrinėjančioje paskutiniųjų dalykų temą, įskaitant pasaulio pabaigą, paskutinįjį teismą, mirusiųjų prisikėlimą ir amžinybę.
Eschatonas dažnai minimas įvairių religijų mokymuose apie laikų pabaigą. Krikščionybėje eschatonas siejamas su Kristaus antruoju atėjimu, paskutiniu teismu ir amžinojo gyvenimo pažadu. Pavyzdžiui, Apreiškimo Jonui knyga išsamiai aprašo eschatoną, kur Kristus grįžta kaip teisėjas, o pasaulis pereina į naują būseną – naują dangų ir naują žemę.
Krikščioniškoji eschatologija orientuota į viltį dėl galutinio pasaulio atstatymo ir išgelbėjimo, kur viskas bus išlaisvinta nuo nuodėmės ir mirties. Eschatonas simbolizuoja šį galutinį įvykį, kai Dievo planas bus visiškai įvykdytas, o žmonija sulauks galutinio teisingumo. Taip pat eschatono tema gali būti aptariama judaizme ir islame, kur pabrėžiami paskutinieji laikai ir amžinasis gyvenimas, tačiau su skirtingomis detalėmis.