Erodo karalystė buvo susijusi su Judejos istorija laikotarpiu, kai didelę įtaką regionui darė Romos imperija. Valdant Erodui Didžiajam, teritorija buvo valdoma gana griežta ranka, tačiau tuo pat metu klestėjo statybų, kultūros bei ekonomikos srityse. Erodas gimė maždaug 73 metais prieš Kristų ir gavo valdžios postą, sudarius sąjungą su Roma. Erodas pasižymėjo diplomatija, gebėjimu užsitikrinti lojalumą bei palaikymą iš įtakingų asmenų. Legenda byloja, kad valdovas siekė sukurti klestinčią valstybę, kuri būtų tiek politiškai stabili, tiek ekonomiškai naudinga sąjungai su Romos imperija.
Erodas siekė pagerinti ryšius su žydų dvasininkais ir liaudimi, tačiau tuo pačiu stiprino savo valdžios pamatus. Vienas iš pagrindinių valdovo politinių žingsnių buvo Jeruzalės šventyklos atnaujinimas. Pastaroji laikyta vienu didingiausių statinių regione, pritraukusiu daug maldininkų. Erodas suprato, kad religinio paveldo puoselėjimas galėjo sustiprinti jo reputaciją, tad investuota nemažai lėšų į architektūrą ir miesto infrastruktūrą. Be to, jis statė tvirtoves, teatrus ir kitus urbanistinius objektus, kurie pakeitė krašto veidą. Tokios pastangos suteikė progą sukurti estetiškai patrauklią aplinką, parodančią valdovo norą modernizuoti teritoriją.
Erodo asmenybė turėjo dvilypį pobūdį. Viena vertus, valdovas norėjo pasirodyti kaip Romos sąjungininkas, pripažįstantis imperijos viršenybę ir bendrą strateginę viziją. Kita vertus, jis privalėjo spręsti savos tautos kultūrinius bei religinius klausimus, kadangi vietinė visuomenė tikėjosi iš jo teisingumo, dorovės ir stabilumo. Politinė situacija kėlė įtampų, nes egzistavo skirtingos interesų grupės, ginčijusios dėl valdžios, privilegijų ar teisingo mokesčių paskirstymo. Erodas dažnai rinkdavosi griežtus sprendimus, kad suvaldytų maištus arba pašalintų galimus konkurentus. Pasakojimuose netgi minima, kad jis nevengė pašalinti artimų asmenų, jei iškildavo grėsmė jo valdžios tęstinumui.
Minima karalystė truko iki valdovo mirties, kuri įvyko 4 metais prieš Kristų. Po jo mirties teritorija buvo padalyta keliems sūnums, tačiau centrinė valdžia neteko buvusio stabilumo. Tuo laikotarpiu Romos imperijos administracija ėmė perimti daugumą valdžios funkcijų, o Erodo dinastija nebebuvo tokia stipri. Istorikai pastebi, kad valdovo laikai išliko kaip kontrastingas pavyzdys tarp kultūrinio pakilimo ir vidinių dramų. Erodo iniciatyvos, susijusios su architektūra, tęsė įtaką ateities kartoms, o religinė sritis gavo naujus impulsus Jeruzalės šventykloje. Tačiau netrūko konfliktų, gimusių iš politinių ambicijų, kurios dažnai prasilenkdavo su dvasiniais lūkesčiais.
Biblijoje Erodas minimas kaip valdovas, galėjęs daryti įtaką to meto politiniams ir religiniams procesams. Pasakojimuose atsiskleidžia, kad jis, nepaisant kai kurių pastangų suvienyti skirtingus visuomenės sluoksnius, dažnai imdavosi priemonių, sukėlusių nepasitenkinimą. Tradicija sieja jį su Kūdikėlio Jėzaus persekiojimu, todėl šaltiniuose valdovo vardas yra tapatinamas su žiaurumu bei baime prarasti sostą. Visgi Erodas išlieka istorine figūra, davusia impulsą statiniams, kurie prisimenami kaip itin įspūdingi, o politiškai jis žinojo, kaip meistriškai manevruoti tarp Romos ir vietinių gyventojų. Erodo karalystė tapo simboliu, atspindinčiu balansą tarp žmogaus pastangų sukurti pažangią valstybę bei žmogaus polinkio į savanaudišką tironiją.