Erezija yra sąvoka, naudojama apibūdinti tikėjimo ar doktrinos mokymą, kuris nukrypsta nuo oficialiai pripažinto religinio mokymo, ypač krikščionybėje. Erezijos paprastai kyla iš religinės bendruomenės vidaus, kai kuri nors grupė arba asmuo pradeda skelbti tikėjimo nuostatas, kurios nesutampa su oficialiomis Bažnyčios doktrinomis. Šios nuostatos dažnai laikomos klaidingomis ir griaunančiomis tikėjimo vientisumą.
Erezijos samprata krikščionybėje:
- Nukrypimas nuo ortodoksijos:
- Ortodoksija (graikiškai „teisingas tikėjimas“) yra oficialiai priimtas tikėjimo mokymas, kurį saugo ir aiškina Bažnyčia. Kai tam tikri mokymai ar idėjos prieštarauja ortodoksijai, jie laikomi erezija. Tai gali apimti neteisingą Kristaus prigimties aiškinimą, Šventosios Trejybės doktrinos neigimą arba kitų pagrindinių tikėjimo tiesų iškraipymą.
- Teologinis ginčas:
- Erezijos dažnai buvo teologinių ginčų priežastis. Bažnyčios Tėvai ir teologai kovojo su erezijomis, norėdami apginti krikščionių tikėjimo pagrindus. Daugelis ankstyvųjų Bažnyčios susirinkimų buvo surengti tam, kad spręstų erezijas ir aiškiai apibrėžtų Bažnyčios doktrinas.
- Katalikų ir ortodoksų bažnyčios pozicija:
- Tradicinėse krikščioniškose Bažnyčiose (katalikų, ortodoksų) erezija buvo vertinama kaip rimtas nusikaltimas prieš tikėjimą ir bendruomenės vienybę. Viduramžiais Bažnyčia organizavo inkviziciją, siekdama kovoti su erezijomis ir išlaikyti doktrinų vientisumą.
Pavyzdžiai iš krikščionybės istorijos:
- Arijonizmas:
- Viena garsiausių krikščioniškų erezijų buvo arijonizmas, kurią IV amžiuje skelbė Aleksandrijos kunigas Arijus. Arijonizmas neigė Kristaus dieviškumą, tvirtindamas, kad Jėzus yra sukurtas Dievo tvarinys ir nėra amžinas kaip Tėvas. Šis mokymas buvo atmestas kaip erezija Nikėjos susirinkime (325 m.), kuris patvirtino, kad Kristus yra „vienos substancijos“ su Tėvu (vieningas su Dievu).
- Nestorianizmas:
- Nestorijus, Konstantinopolio patriarchas V amžiuje, teigė, kad Kristuje egzistuoja du atskiri asmenys – dieviškasis ir žmogiškasis. Šis mokymas buvo laikomas erezija, nes oficiali Bažnyčios doktrina teigė, kad Kristus turi vieną asmenį su dviem prigimtimis (dieviškąja ir žmogiškąja). Nestorianizmas buvo pasmerktas Efezo susirinkime (431 m.).
- Gnosticizmas:
- Gnosticizmas buvo plati teologinių idėjų sistema, kurios šalininkai tikėjo, kad pasaulis yra blogio kūrinys, o tikrasis išganymas ateina per slaptą žinojimą (gnosis). Gnostikai taip pat neigė Kristaus žmogiškumą ir teigė, kad Jis buvo tik dvasinė būtybė. Šie mokymai buvo laikomi erezija, nes jie prieštaravo pagrindiniams krikščionių tikėjimo principams apie pasaulio kūrimą ir Kristaus įsikūnijimą.
Erezijos pasekmės:
- Atidalijimas nuo Bažnyčios:
- Eretikai, t. y., tie, kurie laikėsi erezinių mokymų, dažnai buvo atskirti (ekskomunikuoti) nuo Bažnyčios, nes jų mokymai kėlė grėsmę Bažnyčios vienybei ir tikėjimo grynumui.
- Inkivizicija ir bausmės:
- Viduramžiais Bažnyčia sukūrė inkvizicijos instituciją, kad kovotų su erezijomis. Inkvizicija siekė nustatyti, ar asmuo išpažįsta ereziją, ir jei taip – atvesti jį atgal į Bažnyčios mokymą arba nubausti už tikėjimo išdavystę. Tai kartais apimdavo griežtas bausmes, įskaitant laisvės atėmimą ar mirtį.
- Reformacija ir naujos denominacijos:
- XVI amžiaus Reformacija, kurią pradėjo Martynas Liuteris, iš pradžių buvo laikoma erezija Katalikų bažnyčios akimis. Vėliau, dėl Reformacijos, atsirado protestantų denominacijos, kurios oficialiai atsiskyrė nuo katalikų Bažnyčios.
Erezijos šiuolaikinėje teologijoje:
Šiuolaikinėje teologijoje terminas erezija ne visada naudojamas su tokiu pat griežtumu kaip ankstyvaisiais amžiais. Nors kai kurie tikėjimo nukrypimai nuo pagrindinių krikščioniškosios doktrinos tiesų vis dar laikomi erezijomis, daugelis šiuolaikinių teologų skatina dialogą ir toleranciją tarp skirtingų tikėjimo supratimų. Tačiau pagrindiniai nukrypimai nuo tradicinės doktrinos, ypač susiję su Trejybe, Kristaus dieviškumu ar išganymu, vis dar laikomi erezijomis tradicinėse krikščioniškose bažnyčiose.
Erezija – tai tikėjimo arba doktrinos mokymas, kuris prieštarauja oficialiai pripažintam Bažnyčios mokymui. Krikščionybėje erezijos dažnai buvo laikomos rimta grėsme tikėjimo vienybei ir doktrinos grynumui, todėl Bažnyčia siekė kovoti su jomis per Bažnyčios susirinkimus, teologinius raštus ir kartais net per griežtas bausmes, tokiomis kaip inkvizicija.