Eretikai yra asmenys ar grupės, kurie nukrypsta nuo tradicinių arba oficialių savo religijos doktrinų ar mokymų. Eretikais paprastai laikomi tie, kurie skleidžia ar laikosi įsitikinimų, prieštaraujančių oficialioms dogmoms, ir dėl to neretai susiduria su religinės bendruomenės pasipriešinimu ar net bausmėmis. Žodis „eretikas“ kilęs iš graikiško „hairetikos“, reiškiančio „pasirinkimas“ arba „nuomonės laikymasis“.
Religinėje istorijoje erezijos sąvoka daugiausiai siejama su krikščionybe, tačiau ji egzistuoja ir kitose religijose. Krikščionybėje eretikais vadinami tie, kurie atmeta Bažnyčios patvirtintas tiesas, pavyzdžiui, Šventosios Trejybės dogmą ar Jėzaus dieviškumą. Bažnyčios Tėvai ir teologai erezijas laikė pavojingomis tikėjimui, nes jos klaidino žmones ir skaldė Bažnyčią.
Vienas žymiausių ankstyvųjų eretikų buvo Arijus, kuris IV amžiuje skelbė, kad Jėzus nėra vienos prigimties su Dievu Tėvu, o yra sukurtas. Ši idėja, vadinama arijonizmu, buvo griežtai pasmerkta Nikėjos susirinkime 325 m. Kiti žymūs erezijų atvejai apėmė pelagijonizmą, ginčijantį paveldėtos nuodėmės doktriną, ir manicheizmą, kuris sujungė krikščionybės, zoroastrizmo ir budizmo elementus.
Viduramžiais Bažnyčia prieš erezijas kovojo griežtai, neretai pasitelkdama Inkviziciją. Daugybė eretikų buvo teisiami, kai kurie net nuteisiami mirties bausme. Tačiau eretikų mokymai dažnai atspindėjo naujas idėjas, socialinius judėjimus ar politinius pasikeitimus, o jų veikla kartais skatino reformacijas arba svarbius Bažnyčios pokyčius.
Erezijų istorija nėra vien tik opozicija. Ji taip pat iliustruoja, kaip tikėjimas buvo nagrinėjamas, išgyvenamas ir interpretuojamas skirtingose epochose. Viena vertus, eretikai įkūnijo maištą prieš religinį autoritetą, kita vertus, jie dažnai buvo idėjų atsinaujinimo katalizatoriai.
Kitose religijose erezijos taip pat turėjo didelę reikšmę. Islame eretikai vadinami „kafirais“ arba „širk“, priklausomai nuo jų mokymų. Sufijų mokymai islame ilgą laiką buvo laikomi ereziniais. Judaizme eretikai vadinti „minim“, o tokios grupės kaip sadukėjai ar karaitai neretai susilaukdavo rabinų pasmerkimo.
Moderniais laikais erezijų sąvoka įgavo kitokį atspalvį. Daugelis religijų šiandien stengiasi tolerantiškiau žiūrėti į skirtingas nuomones ir interpretacijas, todėl eretikas nebevertinamas tik kaip „pavojus“. Tačiau istoriškai žvelgiant, eretikai turėjo didžiulę įtaką ne tik religijai, bet ir kultūrai, filosofijai, politikai.
Kaip rašė Umberto Eco, „eretikas dažnai pasirodo esąs progresyvus minties maištautojas, ieškantis tiesos kitaip“. Šis požiūris atveria eretiką kaip ne tik religinį, bet ir kultūrinį fenomeną – kaip simbolį žmogaus laisvo mąstymo ir nuomonių įvairovės.