Emanacija yra terminas, kilęs iš lotynų kalbos žodžio „emanare“, kuris reiškia „tekėti iš“ arba „sklisti“. Religinėje ir filosofinėje tradicijoje emanacija reiškia procesą, kuriuo dieviškoji esatis arba pirminė realybė natūraliai skleidžiasi į žemesnį būties lygį. Kitaip tariant, tai yra būdas, kaip aukščiausia dievybė arba pirmoji būtybė sukuria ir išlaiko pasaulį per nuolatinį savo esaties skleidimą.
Emanacijos samprata ypač svarbi neoplatonizme, kur filosofai, tokie kaip Plotinas, teigė, kad visos būtybės kyla iš vieno dieviškojo šaltinio, kuris vadinamas „Vienu“ arba „Geriu“. Šis „Vienis“ skleidžia save į žemesnius lygmenis, sudarydamas hierarchiją, kurioje viskas, kas egzistuoja, turi savo kilmę. Šiame procese atsiranda intelektas, siela ir fizinis pasaulis, kiekvienas jų vis toliau nuo pirminės būties, tačiau vis dar susietas su ja.
Emanacija taip pat pasireiškia gnosticizme, kur dieviškojo šaltinio emanacijos sukuria įvairius dvasinius pasaulius ir būtybes, dažnai vadinamas eonais. Šios emanacijos formuoja gnosticizmo kosmologiją, kurioje matomas pasaulis yra tolimiausia nuo Dievo emanacijos forma, o žmogaus tikslas yra grįžti prie pirminio šaltinio per žinias (gnosis).
Emanacija skiriasi nuo kūrimo „iš nieko“ (creatio ex nihilo), nes šis procesas nėra tiesioginis veiksmas, o natūralus ir nenutrūkstantis skleidimasis. Religinėje praktikoje ir filosofijoje tai reiškia, kad dieviškoji esatis visada yra šalia ir per įvairias formas atsispindi pasaulyje, tačiau pats dieviškumas lieka nesikeičiantis ir nepasiekiamas tiesiogiai.