Egzistencinė kompensacinė religija siejama su dvasine patirtimi, kuri suteikia gyvenimui kryptį ir leidžia tikėtis moralinio atpildo. Mąstytojai, nagrinėjantys tokį reiškinį, pastebi, kad žmogus dažnai ieško teisingumo, tačiau realiame pasaulyje netobulumas neretai atveda prie nusivylimo. Tokia religijos forma duoda viltį, kad egzistuoja aukštesnis teisingumas ir gilesnis tikslas. Iš to kyla tikėjimas, kad žmogaus darbai ar kančios nėra tušti, nes po žemiškos kelionės laukia atpildas.
Bibliniai tekstai pateikia pavyzdžių, kai individai viliasi dangiškojo teisingumo: nuo psalmininko aimanų iki knygos apie Jobą, kuris netekdamas visko nepraranda pasitikėjimo Aukščiausiuoju. Kančios situacijoje jis išlieka kupinas vilties, kad yra kas nors daugiau, nei regimos aplinkybės. Nors dabartis gali atrodyti neteisinga, amžinoji plotmė apverčia įprastą logiką. Toks tikėjimas kompensacija gali remtis tiesioginiu Dievo pažadu arba kolektyviniu papročiu, liudijančiu, jog blogis ilgainiui turi būti nugalėtas.
Mąstantieji apie egzistencinį kompensacinį dėmenį pabrėžia, kad svarbi ne vien galutinė atlygio idėja, bet ir kasdienybėje suteikiama parama. Kai žmogus tiki, kad egzistuoja didesnė prasmė už regimų sunkumų ribų, sieloje randasi tvirtesnė atrama. Tai matoma įvairiose religinėse tradicijose, kuriose pabrėžiama pomirtinio teisingumo galimybė. Būta diskusijų tarp krikščionybės išpažinėjų dėl to, kiek reikėtų telktis į šios žemiškos realybės tvarkymą, o kiek į amžinojo gyvenimo viltį. Vieni akcentuoja, kad per tikėjimą įmanoma keisti neteisingas visuomenės struktūras čia ir dabar, o kiti labiau nukreipia žvilgsnį į anapusybę, kur bus ištaisytos dabarties skriaudos.
Egzistuoja požiūris, kad kompensacinio tikėjimo bruožas leidžia bendruomenėms išlaikyti moralines normas, nes žmogus mano, jog blogi veiksmai neliks be pasekmių. Kita vertus, kritikai teigia, jog pernelyg didelis dėmesys būsimajam atpildui gali prislopinti pastangas kovoti su neteisybėmis kasdienybėje. Teologiniai svarstymai skatina nepamiršti abiejų pusių, kad dvasinis žvilgsnis į amžinybę netaptų vien atokvėpiu nuo atsakomybės veikti.
Remiantis sociologine perspektyva, dvasinė kompensacija ir gyvenimo prasmės idėja vertinamos kaip socialinės sanklodos dalis. Bendruomenės, pabrėžiančios amžinąjį atlygį, savo ritualais ir pamokymais nurodo, kad egzistuoja platesnis likimas nei regimų įvykių seka. Dėl to žmogus gali išlaikyti viltį net tokiose situacijose, kur jokia teisinė sistema negali atkurti teisingumo.
Šiuolaikiniame kontekste toji religijos atžvilgiu aktuali idėja dažnai vertinama naujomis priemonėmis: žmonės gali jungtis į virtualias dvasines grupes, kur dalijasi patirtimi ir svarsto apie anapusinę teisybę. Vieni randa atramą per meditacijos praktikas, kiti gilinasi į Bibliją ar kitus šventraščius, dar kiti lankosi tradicinėse apeigose. Visiems bendras patirties apibūdinimas – noras suvokti, kad sunkumas nėra galutinis taškas. Ateinantis išganymas, nesvarbu, kaip jis vadinamas konkrečioje religijoje, tampa sielos užuovėja.
Galima paminėti, jog net skirtingos religijos dalinasi panašiu kompensaciniu motyvu. Islame aptinkamas teiginys apie pomirtinį atlygį tikintiesiems, budizme pabrėžiama karmos pusiausvyra, žydų tradicijoje gyvuoja viltis, kad Viešpats savo laiku apdovanos teisiuosius. Visi šie mokymai rodo, kad universali žmogaus troškimo prigimtis siekia teisingumo už patirtas skriaudas, o dvasinė tikrovė gali suteikti šiuo metu nematomą, bet tikėtiną kompensaciją.
Egzistencinė kompensacinė religija atlieka svarbų vaidmenį žmonijos kultūroje, nes užtikrina, kad net atšiauriomis sąlygomis liktų vilties daigas. Labai žmogiškas poreikis patirti, jog nesame vien atsitiktinė sankaupa, kiekvienoje epochoje skatina įvairius tikėjimo atgimimo pavidalus. Ryšys su amžinybe teikia gilumines priežastis išlikti, o kartais ir kurti geresnę visuomenės viziją, nors gyvenimo kelias gali atrodyti nusėtas neteisybėmis.