Efezo susirinkimas, įvykęs 431 metais, buvo trečiasis visuotinis Bažnyčios susirinkimas, turėjęs itin svarbią reikšmę krikščioniškosios teologijos ir doktrinos formavimuisi. Jis vyko Mažojoje Azijoje, Efezo mieste, kuris tuo metu buvo reikšmingas krikščioniškosios veiklos centras. Susirinkimo pagrindinis tikslas buvo išspręsti ginčą dėl Nestoro mokymo, kuris kėlė abejonių dėl Dievo Motinos titulo ir Kristaus prigimties vienybės.
Pagrindinis susirinkimo teologinis klausimas buvo susijęs su Nestoro, Konstantinopolio patriarcho, mokymu. Nestorijus teigė, kad Dievo Motinos titulas „Theotokos“ („Dievagimdė“) nėra tinkamas Marijai, nes ji pagimdė tik Kristų kaip žmogų, o ne kaip Dievą. Jis siūlė naudoti terminą „Christotokos“ („Kristogimdė“), teigdamas, kad Kristuje yra atskiros – dieviškoji ir žmogiškoji – prigimtys, kurios yra atskirtos viena nuo kitos.
Šis mokymas sulaukė didelio pasipriešinimo, ypač iš Aleksandrijos patriarcho Kirilo, kuris tvirtai gynė, kad Marija yra „Theotokos“, nes Kristus yra vienas asmuo, turintis tiek dieviškąją, tiek žmogiškąją prigimtį. Kirilas rėmėsi Nikėjos tikėjimo išpažinimu ir pabrėžė, kad Kristus yra viena būtybė, o ne dviejų atskirų asmenų vienetas. Aleksandrijos patriarchas parašė 12 anathemų prieš Nestoro mokymą, kuriose aiškiai nurodė, kad Kristaus dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys yra neatskiriamai suvienytos.
Efezo susirinkime buvo patvirtinta, kad Marija yra „Theotokos“, o Nestoro mokymas buvo pasmerktas kaip erezija. Susirinkimas aiškiai išdėstė, kad Kristus yra vienas asmuo (hypostasis), turintis dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją, kurios nėra sumaišomos, bet ir nėra atskiriamos. Šis sprendimas tapo esminiu krikščioniškosios doktrinos pagrindu ir užtikrino, kad tikėjimo supratimas apie Kristaus asmenį ir Marijos vaidmenį išganymo istorijoje liktų vieningas.
Be teologinių klausimų, susirinkimas pabrėžė ir Bažnyčios vienybės svarbą. Susirinkimas patvirtino Nikėjos tikėjimo išpažinimą kaip pagrindinę doktriną ir uždraudė keisti arba papildyti jį naujais mokymais. Tai buvo svarbus žingsnis, siekiant apsaugoti krikščioniškąjį tikėjimą nuo erezijų ir užtikrinti jo tęstinumą.
Efezo susirinkimas taip pat paliko reikšmingą įtaką Bažnyčios liturgijai ir dvasiniam gyvenimui. Po šio susirinkimo Marijos kaip Dievo Motinos garbinimas dar labiau sustiprėjo, o tai atsispindi ir liturginiuose tekstuose bei ikonografijoje. Marijos vaidmuo išganymo istorijoje tapo neatsiejama krikščioniškojo tikėjimo dalimi, kuri išlaikė svarbą visais vėlesniais Bažnyčios istorijos laikotarpiais.
Cituojant susirinkimo nutarimus: „Jei kas neišpažįsta, kad Dievas Žodis tapo kūnu ir gimė iš Šventosios Mergelės kaip žmogus, tas tebūnie anatema.“ Šie žodžiai aiškiai išreiškia Bažnyčios mokymą apie Kristaus dieviškumo ir žmogiškumo vienybę bei Marijos svarbą.
Efezo susirinkimas išlieka kertiniu įvykiu krikščionybės istorijoje. Jis ne tik apgynė teisingą Kristaus prigimties supratimą, bet ir sustiprino tikinčiųjų pagarbą Marijai kaip Dievo Motinai. Šio susirinkimo nutarimai turėjo ilgalaikį poveikį, o jo sprendimai yra laikomi viena iš svarbiausių krikščioniškosios teologijos pamatų.