Dogma yra terminas, išreiškiantis tam tikrą neginčijamą tiesą, kurią vis dėlto visuomenėje priimta laikyti nepajudinamai teisinga. Žodis kildinamas iš graikų kalbos „dogma“, kadaise reiškusio „sprendimą“ ar „nuostatą“. Vėlesnėse epochose tai perimta lotynų kalboje, todėl teologinėje ir filosofinėje literatūroje sutinkama vienoda forma. Dažnai vartojama norint pabrėžti nekvestionuojamus principus, kurių laikosi tam tikra bendruomenė. Dogma reikalinga norint pabrėžti pamatines tiesas, bet taip pat gali riboti laisvą diskusiją.
Nemažai religijų turi tam tikrų dogmų, kurios saugo sakralias doktrinas nuo pernelyg laisvo aiškinimo. Tai ypač pastebima krikščionybėje, kur dalis teiginių apie dieviškumą ir Bažnyčios autoritetą ilgą laiką laikyti neginčijamais. Pavyzdžiui, ankstyvųjų Bažnyčios susirinkimų metu išplėtotos tiesos apie Trejybę ar Kristaus prigimtį laikomos nenuginčijamomis. Kitas pavyzdys aptinkamas islame, kur pripažįstamos tikėjimo tiesos grindžiamos Korano autoritetu ir pranašo Mohamedo mokymais.
Filosofijoje dogma gali pasirodyti tais atvejais, kai tam tikra sistema reikalauja besąlygiškai sutikti su pirminėmis prielaidomis. Galima paminėti stoikų ar neoplatonikų mokymus, kuriuose aptinkami kertiniai teiginiai apie žmogaus prigimtį ir pasaulį. Vis dėlto dogmatiškas požiūris retkarčiais kritikuojamas dėl ribotos tolerancijos kitokiai mąstysenai. Per istoriją iškilo nemažai mąstytojų, kvietusių atverti erdvę laisvoms interpretacijoms, nes pernelyg griežtos dogmos gali slopinti pažinimo procesus.
Moderniame pasaulyje dogmos aptinkamos ne tik religinėse struktūrose. Egzistuoja mokslo sritys, kur vyrauja tam tikri teoriniai principai, pripažįstami neabejotinais, bent jau kol neatsiranda naujų įrodymų. Moksliniai paradigmų pokyčiai, aprašyti filosofų, rodo, kad principas, laikytas neabejotinu, gali netikėtai būti peržiūrėtas. Visuomenės gyvenime taip pat stebima dogmoms artima pozicija, pavyzdžiui, vertinant elgesio normas ar politines nuostatas. Gali pasireikšti toks reiškinys, kai tam tikra ideologija laikoma vienintele teisinga.
Dalis asmenų tapatina dogmą su fanatizmu, nes nekvestionuojami teiginiai gali skatinti aklą paklusimą. Toks vertinimas kyla dėl istorinių patirčių, matant, kaip religinės arba ideologinės institucijos reikalauja laikytis tam tikrų normų be kritinės peržiūros. Visgi yra nuomonių, kad protinga branduolio saugojimo tradicija gali padėti bendruomenei išlaikyti savitą tapatybę. Nereikėtų ignoruoti fakto, kad dogmos, glaudžiai susijusios su dvasine patirtimi, suteikia žmonėms aiškumo ir saugumo jausmą.
Įdomu pastebėti, kad skirtingos kultūros turi savas istorijas, kuriose pabrėžiama dogmos svarba. Klasikinė Graikija vartojo terminą „dógma“ diskusijose apie sprendimus, priimtus bendru sutarimu. Romos teisinėje tradicijoje egzistavo panašūs principai, vėliau įtvirtinti kanonų teisėje. Iki šiol likę pėdsakai žodyno formose, kur dogma nurodo oficialų tikėjimo arba mokslo postulato patvirtinimą. Dabar, plečiantis informacijai, viešasis diskursas kelia naujų klausimų apie galimybę kvestionuoti senus principus, anksčiau laikytus nepajudinamais.
Nors įvairios bendruomenės ne visada sutaria, kiek laisvės leistina interpretuojant pamatinius teiginius, akivaizdu, kad dogma atlieka dvejopą vaidmenį. Viena vertus, ji teikia tvirtą atramą bendruomenės nariams, kurie ieško dvasinio ar moralinio pamato. Kita vertus, galimas per didelis stabdymas kūrybiniam mąstymui. Įvairių epochų istorijoje galima matyti pavyzdžių, kai pernelyg suvaržytas požiūris lėmė mokslinės ar socialinės pažangos sustojimą. Tuo pat metu dogma išlieka reiškinys, jungiantis tam tikrus bendruomenės elementus, o laiko tėkmėje visada randasi noras permąstyti bet kurį tvirtinimą.