Dievo Neturtėlis – tai ypatingas šventumo idealas, kurį geriausiai įkūnijo šv. Pranciškus Asyžietis. Šis titulas simbolizuoja visišką atsisakymą materialaus turto, pasaulietinės garbės ir savanaudiškų troškimų, pasirenkant gyvenimą, kuriame visa širdimi pasitikima Dievu. Tai reiškia gyvenimą dvasinėje laisvėje, kurią suteikia neturtas, ir visišką atsidavimą tarnystei, meilės darbams bei Dievo valiai.
Šv. Pranciškus Asyžietis, vadinamas Dievo Neturtėliu, savo gyvenimu liudijo, kad tikrasis turtas yra ne materialūs dalykai, o vienybė su Dievu ir tarnavimas artimui. Jis gimė XII amžiaus pabaigoje, kilęs iš pasiturinčios prekybininkų šeimos. Tačiau po gilios dvasinės krizės ir susitikimo su Dievu jis pasirinko visišką neturtą. Atsisakęs šeimos palikimo ir patogaus gyvenimo, Pranciškus pradėjo gyventi tarp vargšų, evangelizuoti ir rūpintis tais, kuriuos visuomenė atstūmė.
Pranciškus vadovavosi Evangelijos žodžiais: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, ir turėsi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21). Jis suprato, kad materialiniai dalykai ne tik neatneša tikros laimės, bet ir gali tapti kliūtimi artumui su Dievu. Jo pasirinktas gyvenimas visiškai skyrėsi nuo to meto pasaulietinio mąstymo, kuris garbino turtą, valdžią ir socialinę padėtį.
Dievo Neturtėlio samprata yra daugiau nei tik neturto pasirinkimas. Ji apima nuolankumą, dvasinę laisvę, meilę Dievui ir artimui. Pranciškus ne tik atsisakė turtų, bet ir gyveno džiaugsmingai, kaip žmogus, kuris tikrai rado lobį danguje. Šis lobis buvo jo vienybė su Dievu, matoma jo paprastume, maldoje ir visiškame atsidavime kūrinijai.
Šventojo gyvenime ypatingą vietą užėmė jo meilė visai kūrinijai, kurią jis vadino „broliais ir seserimis“. Pranciškus tikėjo, kad viskas – nuo saulės, mėnulio ir žvaigždžių iki gyvūnų ir augalų – yra Dievo kūrinijos dalis, verta meilės ir pagarbos. Šis požiūris atsispindi jo garsiajame „Saulės giesmėje“, kurioje jis kreipiasi į saulę, vandenį, ugnį ir net mirtį kaip į savo brolius ir seseris.
Pranciškaus dvasia atsispindėjo ir jo Testamente, kurį jis parašė gyvenimo pabaigoje. Šiame tekste jis išreiškė norą, kad jo pasekėjai išlaikytų neturtą ir Evangelijos idealus. Testamentas kviečia laikytis paprastumo, nuolankumo ir visiško pasitikėjimo Dievu, neprisirišant prie pasaulio daiktų.
Dievo Neturtėlio gyvenimas buvo ne tik dvasinės laisvės liudijimas, bet ir iššūkis visuomenei. Pranciškus parodė, kad tikrasis turtingumas kyla iš dvasinio gyvenimo, ne iš materialių gėrybių. Jo pavyzdys kviečia kiekvieną žmogų permąstyti savo santykį su turtu, gyvenimo prasmę ir tikrąjį džiaugsmą, kuris kyla iš artumo Dievui.
Šv. Pranciškus, vadinamas Dievo Neturtėliu, įkvėpė milijonus žmonių ne tik savo laiku, bet ir per šimtmečius. Jo žinia apie džiaugsmingą neturtą, meilę kūrinijai ir pasitikėjimą Dievu išlieka aktuali ir šiandien, kviesdama į paprastumą, nuolankumą ir tikrąją gyvenimo prasmę.