Dieviškoji teisė (lot. ius divinum) yra sąvoka, reiškianti Dievo nustatytas taisykles ar normas, kurios grindžiamos dieviška valia arba apreiškimu. Tai yra pagrindinis religinių teisinių sistemų elementas, kurio šaltiniu laikomas Dievo žodis, perduotas per šventraščius, pranašus ar religinę tradiciją. Terminas buvo vartojamas jau Antikos laikais ir išliko aktualus per viduramžius, renesansą bei naujuosius laikus, kai teologai ir filosofai diskutuodavo apie Dieviškosios teisės veikimo ribas.
Dieviškoji teisė dažniausiai siejama su religiniais tekstais ar apreiškimais, kurie laikomi tiesioginiu arba simboliniu Dievo įsakymu. Ši teisė apima moralės, elgesio ir tikėjimo principus, kuriais grindžiami religijos išpažinėjų gyvenimai. Pavyzdžiai:
- Dešimt Dievo įsakymų Biblijoje yra vienas žinomiausių Dieviškosios teisės rinkinių, kuris nustato pagrindines moralines ir religines normas.
- Šariatas islame yra religinės teisės sistema, grindžiama Koranu ir pranašo Mahometo mokymu.
- Toros teisės normos judaizme yra kildinamos tiesiogiai iš Dievo duotų nurodymų Mozei.
Dieviškosios teisės idėja remiasi prielaida, kad žmonija negali sukurti tobulų teisės normų, todėl dieviška valia yra galutinis autoritetas. Ji laikoma nekintančia ir viršesne už bet kokią žmonių sukurtą teisę.
Naujaisiais laikais Dieviškosios teisės veikimas tapo sudėtingu klausimu dėl sekuliarizacijos procesų, kai religinė teisė pradėjo prarasti įtaką pasaulietiniame gyvenime. Vienas iš pagrindinių diskusijų objektų yra tai, ar Dieviškoji teisė turėtų būti suprantama kaip absoliuti ir universalus principas, ar kaip tikėjimo bendruomenės vidinė sistema.
- Dešimt Dievo įsakymų. Kai kurie teologai ir teisės teoretikai teigė, kad šie įsakymai turėtų būti laikomi visų laikų moraliniu pamatu. Kiti atkreipia dėmesį, kad jie aktualūs tik religinėms bendruomenėms, o pasaulietinė teisė privalo būti neutrali religijos atžvilgiu.
- Religinės ir pasaulietinės teisės santykis. Renesanso ir Apšvietos epochoje vis stipriau akcentuota, kad pasaulietinė teisė turi būti atskirta nuo Dieviškosios teisės. Tai buvo argumentuojama tuo, kad visuomenė, kurioje egzistuoja skirtingos religijos, negali laikytis vieno religijos nustatyto teisės kodekso.
- Teokratinė valdžia. Dieviškoji teisė buvo pagrindas daugeliui teokratinių valstybių, kuriose valdžios šaltinis kildinamas iš Dievo. Pavyzdžiui, Viduramžių Europoje monarchai dažnai teigė valdantys „Dievo valia“ (Dei gratia), o valdovo autoritetas buvo tapatinamas su dieviškuoju.
- Sekuliarizacija. Moderniaisiais laikais dauguma valstybių atsisakė tiesioginio religinio teisės taikymo ir ėmė laikytis pasaulietinių teisinių normų, nors kai kurie Dieviškosios teisės principai išliko, pavyzdžiui, draudimai žudyti ar vogti.
Dieviškoji teisė laikoma nekintančia ir amžina, tačiau jos interpretacija kinta priklausomai nuo istorinių ir kultūrinių aplinkybių. Tai išryškėja, kai skirtingos religinės bendruomenės skirtingai aiškina tas pačias dieviškas taisykles. Pavyzdžiui:
- Skirtingos krikščionių denominacijos interpretuoja Dešimt Dievo įsakymų įvairiai.
- Šariato taikymas islame priklauso nuo regiono ir vietinių tradicijų.
Nors pasaulietinė teisė dažnai atsiriboja nuo religinės teisės, Dieviškosios teisės principai vis dar daro įtaką moralinėms normoms, žmogaus teisių sampratai ir socialiniam teisingumui. Dieviškoji teisė primena apie žmogaus atsakomybę ne tik prieš įstatymą, bet ir prieš aukštesnį moralinį autoritetą.