Didysis nusivylimas yra terminas, apibūdinantis 1844 m. įvykį, kai Viljamo Miulerio pasekėjai laukė antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo, kuris, kaip jie tikėjo, turėjo įvykti tų metų spalio 22 d. Šis laukimas kilo iš Miulerio, buvusio baptistų pamokslininko, intensyvaus Biblijos pranašysčių tyrimo, ypač Danieliaus knygos. Miuleris manė, kad pagal pranašystes pasaulio pabaiga ir Kristaus sugrįžimas įvyks 1844 metais, tačiau, kai tą dieną niekas neįvyko, pasekėjai patyrė gilią dvasinę krizę.
Miulerio judėjimas, žinomas kaip Miulerizmo judėjimas, surinko daugybę pasekėjų, kurie atsisakė savo turtų, darė pasirengimus ir laukė Kristaus sugrįžimo. Kai pranašystė neišsipildė, daugelis jų jautėsi apgauti ir prislėgti. Didysis nusivylimas tapo ryškiu įvykiu ne tik Miulerio pasekėjams, bet ir platesniame religiniame kontekste, nes daugelis tikėjosi artėjančios pasaulio pabaigos.
Po šio įvykio Miulerio judėjimas suskilo, tačiau kai kurie jo pasekėjai liko tvirtai įsitikinę, kad pranašystė nebuvo klaidinga, tik neteisingai suprasta. Iš šios grupės ilgainiui susiformavo Septintosios dienos adventistai, kurie Kristaus atėjimo laukimą perkėlė į ateitį, tačiau taip pat pradėjo plėtoti savo teologiją apie dangiškąjį šventovės apvalymą, kuris, jų teigimu, buvo realiai prasidėjęs 1844 m., tik ne žemėje, o danguje.
Didysis nusivylimas išlieka reikšmingu įvykiu adventistų istorijoje ir krikščioniškojo tikėjimo judėjimų raidoje. Tai buvo ne tik krizė, bet ir naujų religinės minties formų atsiradimo katalizatorius, vedęs prie naujų interpretacijų ir teologinių požiūrių apie Jėzaus antrąjį atėjimą.