Delfų orakulas yra vienas žymiausių senovės Graikijos religinių centrų, skirtas Apolonui – dievui, siejamam su šviesa, tiesa, muzika ir pranašystėmis. Šventykla buvo įkurta Delfuose, vietoje, laikomoje pasaulio centru, pagal senovės graikų mitologiją. Pasak legendos, Delfų šventovė iš pradžių buvo skirta žemės deivei Gėjai, tačiau ją užvaldęs Apolonas tapo pagrindiniu šios vietos dievybe.
Delfų orakulas garsėjo kaip vieta, kur žmonės ieškodavo dieviškojo patarimo. Orakulo pranašystes perteikdavo moteris – Pytija, kuri, kaip manyta, kalbėdavo dievo Apolono vardu. Pytija atlikdavo ritualinius pasiruošimus, sėsdavo ant trikojo kėdės virš plyšio žemėje, iš kur, kaip tikėta, sklisdavo dieviškos dujos. Šių dujų poveikyje Pytija, kaip manoma, įeidavo į transo būseną ir sakydavo pranašystes, kurias interpretuodavo šventikai. Istorikai ir mokslininkai spėja, kad šios dujos galėjo būti natūralios dujos, turinčios etileno ar kitų poveikį sukeliančių elementų.
Delfų šventykla nebuvo tik religinė institucija. Ji atliko reikšmingą vaidmenį graikų pasaulyje kaip politinis ir kultūrinis centras. Miestų-valstybių atstovai kreipdavosi į orakulą prieš priimdami svarbius sprendimus, tokius kaip karo skelbimas, kolonijų įkūrimas ar taikos sudarymas. Orakulo pranašystės dažnai būdavo dviprasmiškos, todėl galėdavo būti interpretuojamos įvairiai, priklausomai nuo aplinkybių ar politinių interesų. Pavyzdžiui, Herodotas savo veikale mini, kaip Lidijos karalius Krezas, prieš pradėdamas karą su persais, klausė orakulo patarimo. Pytija atsakė, kad Krezas sugriaus didžiąją imperiją, tačiau nepaaiškino, jog tai bus jo paties.
Delfų šventykloje buvo laikomas omfalas – akmuo, simbolizuojantis pasaulio centrą. Pasak graikų mitų, tai buvo vieta, kurioje susikirto du Dzeuso paleisti ereliai, skrieję iš priešingų žemės galų. Šis simbolis dar labiau sustiprino šventovės religinę ir kosminę reikšmę.
Delfų orakulas išreiškia senovės graikų siekį suvokti dieviškąją tvarką ir rasti savo vietą visatoje. Tai, kad žmonės ieškojo pranašysčių, rodo jų troškimą rasti atsakymus į egzistencinius klausimus ir gauti dieviškąją pagalbą gyvenimo sprendimuose. Kaip teigiama Plutarcho veikaluose, pranašysčių praktika nebuvo suvokiama kaip pasyvus likimo priėmimas, bet kaip galimybė veikti harmonijoje su dieviškąja valia.
Delfų orakulas prarado savo reikšmę po Romos imperijos krikščionėjimo, kai imperatorius Teodosijus I uždraudė pagoniškus kultus. Tačiau jo reikšmė liko istorijoje kaip unikalus reiškinys, jungiantis religiją, politiką ir filosofiją. Šiandien Delfų liekanos yra svarbi archeologinė vietovė, liudijanti apie senovės graikų pasaulėžiūrą ir tikėjimą.