Decijaus persekiojimai yra įvykis ankstyvosios Bažnyčios istorijoje, atskleidžiantis pirmųjų krikščionių tikėjimo tvirtumą ir tuo pačiu bažnytinės bendruomenės iššūkius. Šie persekiojimai vyko valdant Romos imperatoriui Decijui, kuris siekė atkurti tradicinius romėniškus dievų garbinimo papročius. Tai buvo pirmas kartas, kai Romos imperija organizuotai ir sistemingai ėmėsi veiksmų prieš krikščionis.
Decijus tapo imperatoriumi 249 metais. Jo valdymo metu Romos imperija išgyveno rimtų sunkumų – politinį nestabilumą, barbarų antpuolius, ekonominius sunkumus ir moralinį nuosmukį. Decijus manė, kad šių problemų šaknis glūdi romėniškų tradicijų ir religijos nuosmukyje. Siekdamas sustiprinti imperijos vienybę ir atgaivinti senovės romėniškas vertybes, jis įsakė visiems imperijos gyventojams dalyvauti aukose Romos dievams.
Decijaus įsakyme buvo numatyta, kad kiekvienas gyventojas turėjo garbinti dievus ir atlikti aukas valdžios paskirtose vietose. Po šios ceremonijos dalyviui būdavo išduodamas specialus pažymėjimas – „libellus“. Šis dokumentas patvirtindavo, kad asmuo įvykdė imperatoriaus reikalavimą ir yra lojalus imperijai. Tie, kurie atsisakydavo, būdavo laikomi ne tik religijos, bet ir valstybės priešais. Tai reiškė grėsmę jų gyvybei ir laisvei.
Krikščionims Decijaus įsakymai kėlė ypatingą problemą. Jų tikėjimas draudė garbinti kitus dievus, todėl daugelis jų atsisakė dalyvauti šiose ceremonijose. Dėl to jie buvo suimami, kankinami, tremiami arba net nužudomi. Tarp žinomų šio laikotarpio kankinių buvo Romos vyskupas Fabianus, kuris mirė kalėjime, ir daugybė kitų krikščionių iš įvairių imperijos regionų.
Decijaus persekiojimai buvo išskirtiniai savo mastu ir organizuotumu. Ankstesni persekiojimai buvo labiau lokalizuoti, o imperijos valdžia nebuvo tiesiogiai įsitraukusi į religinį persekiojimą. Decijus, priešingai, įvedė visuotinį įstatymą, kuris buvo nukreiptas ne tik prieš krikščionis, bet ir prieš visus, kurie atsisakė garbinti romėniškus dievus. Vis dėlto krikščionys buvo pagrindinė šių priemonių auka, nes jų tikėjimas reikalavo visiško ištikimumo vieninteliam Dievui.
Persekiojimų metu krikščionių bendruomenės susidūrė su rimtais vidiniais iššūkiais. Kai kurie tikintieji atsisakė tikėjimo ir atliko aukas Romos dievams, kad išvengtų mirties ar kankinimų. Kiti pabėgo ir pasislėpė. Buvo ir tokių, kurie išliko tvirti ir drąsiai liudijo tikėjimą, net jei tai kainavo gyvybę. Ši įtampa sukėlė Bažnyčios vidinį susiskaldymą, kai po persekiojimų kilo klausimas, kaip elgtis su tais, kurie atsisakė tikėjimo, bet vėliau norėjo grįžti į bendruomenę.
Šis klausimas tapo pagrindiniu debatų objektu Bažnyčioje. Kiprijonas Kartaginietis, tuo metu buvęs Kartaginos vyskupu, ragino nuosaikų požiūrį. Jis teigė, kad atgailaujantys nusidėjėliai gali būti priimti atgal į Bažnyčią po atgailos laikotarpio. Tai parodė Kiprijono pastangas išlaikyti Bažnyčios vienybę ir atleisti tiems, kurie silpnumo akimirkomis buvo suklupę.
Decijaus persekiojimai nutrūko po imperatoriaus mirties 251 metais. Nors jie truko vos dvejus metus, jų poveikis buvo gilus ir ilgalaikis. Krikščionys ne tik išlaikė savo tikėjimą, bet ir dar labiau sustiprino bendruomenės solidarumą. Persekiojimai atskleidė tikėjimo galią ir ištikimybę Dievui, įkvėpdami būsimas kartas siekti šventumo ir drąsiai liudyti Evangeliją.
Įvykis parodo, kad krikščionių tikėjimas nebuvo lengvai sunaikinamas net didžiausio spaudimo akivaizdoje. Decijaus persekiojimai tapo ne tik skausmingu išbandymu, bet ir proga krikščionims parodyti savo atsidavimą Dievui bei dvasinę jėgą. Jie paliko pavyzdį, kaip sunkiausiomis aplinkybėmis išlikti ištikimiems tikėjimui ir tiesai.