Cuius regio, eius religio yra lotyniška frazė, kurios reikšmė yra „Kieno valdžia, to ir religija“. Šis principas buvo įtvirtintas 1555 metų Augsburgo taikoje ir tapo svarbia religinių konfliktų Europoje sprendimo priemone. Jis reiškė, kad kiekvieno Šventosios Romos imperijos kunigaikščio ar valdovo teritorijos gyventojai privalėjo laikytis tos religijos, kurią pasirinko jų valdovas. Šis principas tapo vienu iš pagrindinių žingsnių religinių konfliktų suvaldymui po Reformacijos ir padėjo suformuoti naują valstybių ir religijos santykį Europoje.
XVI amžiuje Reformacija sukėlė gilų skilimą krikščioniškoje Europoje. Martinui Liuteriui paskelbus savo tezės ir pradėjus protestantų judėjimą, katalikų Bažnyčios autoritetas buvo iššūkis, ir daugelis Europos regionų pradėjo priimti liuteronybę ar kitas protestantiškas kryptis. Religiniai ginčai dažnai peraugdavo į karinius konfliktus, nes valdovai stengėsi išlaikyti vieningą religiją savo valdose arba plėsti savo įtaką.
1555 metų Augsburgo taika siekė nutraukti šiuos konfliktus ir užtikrinti tam tikrą religinę taiką Šventosios Romos imperijoje. Pagal susitarimą, kunigaikščiai galėjo pasirinkti, ar jų valdose bus praktikuojama katalikybė, ar liuteronybė. Gyventojams buvo suteikta teisė išvykti į kitą teritoriją, jei jie nenorėjo priimti valdovo pasirinktos religijos. Tai buvo kompromisas, leidęs sušvelninti įtampą ir užtikrinti tam tikrą religijos ir politikos sambūvį.
Praktikoje principas „Cuius regio, eius religio“ turėjo dvejopą poveikį. Viena vertus, jis padėjo užkirsti kelią masinėms žudynėms ir ilgalaikiams karams, nes valdovai turėjo teisę tvarkyti religinius reikalus savo teritorijose be išorinės įtakos. Kita vertus, jis apribojo individualią religinę laisvę ir privedė prie to, kad daugelis žmonių buvo priversti palikti savo gimtąsias vietas, jei nesutiko su valdovo religiniu pasirinkimu. Šis principas taip pat neapėmė visų protestantiškų konfesijų, todėl kalvinistai ir kitos grupės liko diskriminuojamos.
Vienas iš išlikusių dokumentų tekstų pabrėžia: „Kiekvienas kunigaikštis, hercogas ir kitas valdovas turi teisę tvarkyti religinius klausimus pagal savo sąžinę ir laisvą pasirinkimą, o gyventojai privalo paklusti valdovo religiniams nurodymams.“ Tai atspindi to meto suvokimą, kad valdovo religija ir politinė valdžia yra neatskiriamos. Politinės valdžios stabilumas buvo glaudžiai susijęs su religine vienybe, todėl religinė laisvė buvo vertinama kaip grėsmė valstybės stiprumui.
Ilgainiui principas „Cuius regio, eius religio“ pradėjo silpti, nes religinė įvairovė Europoje augo. Kalvinistų ir kitų protestantų grupių spaudimas, kartu su Trisdešimties metų karu, parodė, kad religinės tolerancijos klausimas reikalauja naujų sprendimų. 1648 metų Vestfalijos taika išplėtė religinės tolerancijos principą ir įtraukė daugiau protestantiškų grupių, taip šiek tiek pakoregavusi „Cuius regio, eius religio“ reikšmę.
Šis principas išlieka svarbiu istoriniu žingsniu, siekiant suprasti religijos ir politikos santykius Europoje. Nors jis nebuvo idealus sprendimas, jis padėjo sukurti sąlygas valstybių stabilumui, religinės įvairovės plėtrai ir galiausiai modernesnei religijos laisvės sampratai. Šis istorinis pamokymas primena, kaip religija ir valdžia gali tiek sukurti stabilumą, tiek apriboti žmogaus laisves.