Cisterciečių ordinas, žinomas ir kaip Cisterciečių vienuoliai, yra romėnų katalikų vienuolijų ordenas, įkurtas XII amžiuje. Šio ordino pradininkai buvo Benedikto vienuoliai, kurie ieškojo griežtesnio ir labiau asketiško gyvenimo būdo, nei tas, kuris tuo metu buvo populiarus Benedikto ordino bendruomenėse. Pirmasis Cisterciečių vienuolynas buvo įkurtas 1098 metais Citeaux mieste Prancūzijoje, nuo kurio ir kilo ordino pavadinimas – Cistercensis (Cisterciečių).
Cisterciečių ordinas išsiskiria savo griežta asketizmu ir paprastumu. Pagrindinis ordino principas buvo grįžimas prie Benedikto Regulos originalių nurodymų, su ypatingu dėmesiu tylai, vienatvei ir paprastam gyvenimui. Cisterciečių vienuoliai laikėsi labai griežtos disciplinos ir siekė gyvenimo, kuris buvo arti gamtos ir labai mažai priklausomas nuo pasaulietinių turtų bei prabangos.
Vienas iš svarbiausių Cisterciečių ordino bruožų buvo jų įsipareigojimas dirbti žemės ūkyje. Jie sukūrė daugybę įtakingų ūkių ir buvo žinomi dėl savo pažangių ūkininkavimo metodų. Cisterciečių vienuolynai tapo svarbiais ekonominiais centrais ir padėjo formuoti žemės ūkio praktiką viduramžių Europoje.
Ordinui priklausantys vienuoliai taip pat prisidėjo prie kultūros ir švietimo plėtros, steigdami mokyklas ir universitetus, bei rašydami ir studijuodami filosofinius ir teologinius tekstus. Nors Cisterciečių ordinas laikui bėgant patyrė daugybę pokyčių ir reformų, jo pagrindiniai principai ir šiandien tebėra svarbūs tiems, kurie seka šiuo gyvenimo būdu.