Cingulas yra liturginė juosta, naudojama albai sujuosti, ir ji atlieka ne tik praktinę, bet ir simbolinę funkciją. Tai ilga virvė, dažniausiai pagaminta iš šilko ar kitų tvirtų medžiagų, kuri paprastai būna balta, tačiau gali būti ir kitų spalvų, priklausomai nuo liturginio laikotarpio ar šventės. Cingulas yra sujuosiamas aplink dvasininko juosmenį, padedant sureguliuoti albą, kad ji būtų tvarkingai dėvima ir prigludusi. Katalikų bažnyčios liturgijoje šis elementas naudojamas dvasininko pasiruošimui švęsti mišias ir pažymi švarą bei tyrumą, nes tvarkingas ir susuptas drabužis simbolizuoja pasiruošimą atlikti šventą tarnystę.
Simboliškai cingulas turi gilią reikšmę, siejamą su Kristaus kančia. Pagal krikščioniškąją tradiciją, cingulas atspindi virves, kuriomis buvo surištas Jėzus Kristus prieš nukryžiavimą. Evangelijose minimi įvairūs momentai, kai Kristus buvo suimtas, surištas ir atvestas pas įvairius teismus, įskaitant Romos prefektą Pilotą ir Erodą. Šios virvės ne tik simbolizuoja fizinį Jėzaus suvaržymą, bet ir jo nuolankumą bei pasiruošimą išpildyti savo misiją – prisiimti kančią už žmonių nuodėmes.
Kai kunigas ar kiti dvasininkai ryšisi cingulą, jie dažnai tai daro su malda, prašydami Dievo jiems suteikti tyrumą, susivaldymą ir dvasinę stiprybę. Cingulas simbolizuoja ne tik kūno, bet ir dvasios drausmę bei kontrolę, tarsi primenant dvasininkui apie jo atsakomybę laikytis nuosaikumo ir atsidavimo savo tarnystei. Tai taip pat priminimas apie Kristaus nuolankumą ir kančią, kviečiant dvasininką būti pavyzdžiu savo bendruomenei.
Cingulas istorija siekia senovės laikus, kai įvairūs drabužių sujuosimo būdai buvo praktikuojami ne tik religinėse, bet ir kasdienėse situacijose. Laikui bėgant, šis praktinis aksesuaras tapo neatsiejama liturginių drabužių dalimi, ypač Romos katalikų bažnyčioje. Viduramžiais ir vėlesniais amžiais cingulas įgavo daugiau simbolinės reikšmės, ypač dėl jo sąsajų su Kristaus kančia.
Šiais laikais cingulas vis dar yra privaloma dalis liturginio drabužio, naudojamo per šventąsias mišias ir kitose svarbiose apeigose. Nors jo praktinė reikšmė – tvarkingai sujuosti albą – vis dar svarbi, tikroji jo vertė glūdi simbolinėje reikšmėje, kuri perduoda svarbią žinią apie Kristaus auką, dvasininkų atsakomybę ir pasiruošimą Dievo tarnystei.