Christologija yra teologijos sritis, kuri nagrinėja Jėzaus Kristaus asmenį, prigimtį ir veiklą. Pagrindinis dėmesys skiriamas klausimams, kas yra Kristus, kaip Jis įgyvendina savo misiją ir kokią reikšmę Jo asmuo turi tikėjimo ir išganymo požiūriu. Šios temos svarba kyla iš to, kad krikščionybė savo esme grindžiama Jėzaus Kristaus dieviškumo ir žmogiškumo supratimu bei Jo vaidmeniu žmonijos išganymo plane.
Vienas iš pagrindinių Christologijos klausimų yra Jėzaus prigimties pobūdis. Krikščionių tikėjimas skelbia, kad Kristus yra ir tikras Dievas, ir tikras žmogus. Ši dviejų prigimčių vienybė viename asmenyje vadinama hipostatine vienybe. Ji buvo išsamiai suformuluota per Chalkedono susirinkimą 451 metais, kuris patvirtino, kad Jėzaus dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys egzistuoja be sumaišymo, pasikeitimo ar pasidalijimo. Tai reiškia, kad Jėzaus dieviškumas nepaneigia Jo žmogiškumo, o žmogiškumas nesumažina Jo dieviškumo.
Kitas svarbus Christologijos aspektas yra Jėzaus vaidmuo išganymo istorijoje. Krikščioniškoji tradicija moko, kad Jėzus yra Mesijas, Dievo siųstasis išgelbėtojas, kuris savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu atnaujina žmonių santykį su Dievu. Kristaus kryžiaus auka yra laikoma esminiu momentu, kai Jis prisiima žmonijos nuodėmes ir atveria kelią į amžiną gyvenimą. Šios aukos reikšmė yra ne tik atleidimas, bet ir perkeitimas, kai per tikėjimą žmogus įgyja naują gyvenimą Kristuje.
Christologija taip pat siekia atsakyti į klausimą, ką reiškia Jėzaus Kristaus buvimas pasaulyje ir Jo santykis su žmonija. Biblijoje, ypač Evangelijoje pagal Joną, pabrėžiama, kad Kristus yra Dievo Žodis, tapęs kūnu ir gyvenęs tarp žmonių. Tai atskleidžia, kad Dievas nėra atitolęs nuo pasaulio, bet įsikūnijęs Jėzuje, kad parodytų savo meilę ir artumą. Tokiu būdu Jėzus tampa tarpininku tarp Dievo ir žmogaus, kuris sujungia dangų ir žemę.
Christologija per visą krikščionybės istoriją buvo intensyvių diskusijų objektas. Ankstyvoji Bažnyčia turėjo spręsti teologinius ginčus, tokius kaip arijonizmas, kuris neigė Kristaus dieviškumą, arba doketizmas, kuris neigė Jo tikrą žmogiškumą. Šie iššūkiai padėjo Bažnyčiai giliau apmąstyti ir aiškiau formuluoti tikėjimą Jėzumi Kristumi. Vėlesniais laikais Christologija toliau vystėsi, apmąstydama Jėzaus mokymų reikšmę kultūrinio, socialinio ir dvasinio gyvenimo kontekste.
Biblijos tekstai, ypač Evangelijos ir apaštalo Pauliaus laiškai, yra pagrindinis Christologijos šaltinis. Laiške filipiečiams rašoma: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, […] prisiėmė tarno išvaizdą ir tapo panašus į žmones“. Šis aprašymas glaustai išreiškia Kristaus savęs nužeminimą ir Jo misiją tarnauti žmonijai.
Christologija ne tik tiria istorinius ir teologinius aspektus, bet ir siekia įkvėpti asmeninį tikėjimą bei gyvenimo prasmės ieškojimą. Ji kviečia žmogų pažvelgti į Jėzų Kristų kaip į savo gyvenimo centrą, kuris padeda atpažinti Dievo artumą kasdienybėje. Tai taip pat skatina tikinčiuosius giliau apmąstyti, ką reiškia sekti Jėzaus pavyzdžiu, įgyvendinant meilės, atleidimo ir teisingumo principus.
Christologija yra gyva teologijos sritis, kuri nuolat kviečia tikinčiuosius ir teologus iš naujo permąstyti Jėzaus Kristaus reikšmę jų tikėjimui ir gyvenimui. Ji yra raktas į krikščioniškojo tikėjimo esmės supratimą ir Dievo veikimo žmogaus gyvenime atpažinimą.