Cheremas judaizme reiškia išskyrimą ar visišką atskyrimą nuo bendruomenės, kuris galėjo būti taikomas kaip religine ir socialine prasme svarbi bausmė. Tai buvo griežtas draudimas, kuris atimdavo iš žmogaus priklausomybę žydų bendruomenei ir atskirdavo jį nuo religinės ir socialinės aplinkos. Cheremas dažnai buvo skirtas tiems, kurie nusikalto prieš Toros įstatymus arba veikė prieš religinės bendruomenės tvarką ir normatyvus.
Cheremo šaknys randamos Toroje, kurioje aptinkama sąvoka „herem“, reiškianti „skirti Viešpačiui“, „visiškai sunaikinti“ arba „pašvęsti“. Šis terminas dažnai buvo vartojamas kalbant apie žmones ar daiktus, kurie turėjo būti pašalinti arba atskirti dėl jų nuodėmių ar šventumo stokos. Pavyzdžiui, Jozuės knygoje aprašomas Jericho miestas, kuris buvo paskelbtas „heremu“ – visiškai sunaikintas kaip pašvęstas Dievui dėl to, kad stovėjo kaip kliūtis pažadėtosios žemės užėmimui.
Po žydų sugrįžimo iš Babilonijos tremties V amžiuje prieš Kristų, cheremas įgavo aiškesnę formą kaip religine prasme taikoma bausmė. Teokratinės valdymo sistemos laikotarpiu, kai religinė valdžia glaudžiai susipynė su civiline, cheremas buvo naudojamas tam, kad būtų palaikoma religinė drausmė ir vienybė. Tais laikais cheremas dažniausiai buvo taikomas tiems, kurie viešai nusižengdavo Toros įstatymams, keldavo grėsmę bendruomenės moralei ar atvirai nepaisydavo rabinų autoriteto.
Cheremas reiškė ne tik religinę ekskomuniką, bet ir socialinį atskyrimą. Asmuo, kuriam buvo paskelbtas cheremas, netekdavo teisės dalyvauti sinagogos gyvenime, nebūdavo kviečiamas į bendruomeninius renginius, o kartais net netekdavo teisės į prekybinius ar socialinius ryšius su kitais bendruomenės nariais. Tokio atskyrimo tikslas buvo ne tik nubausti, bet ir skatinti nusidėjėlį atgailauti bei grįžti prie bendruomenės normų.
Talmude cheremas buvo detaliau aprašytas ir suskirstytas į tris pagrindines formas: niduj, cherem ir šamta. Niduj buvo lengvesnė ekskomunikos forma, skirta laikinam atskyrimui, leidžiant asmeniui atgailauti ir grįžti į bendruomenę. Cherem buvo griežtesnis, o šamta – pati sunkiausia forma, kuri reikšdavo visišką ir neatšaukiamą atskyrimą.
Žymus cheremo pavyzdys yra viduramžiais paskelbtas Spinozai – XVII a. žydų filosofui, kuris atvirai kritikavo tradicinį judaizmą ir Toros aiškinimus. Spinozos cheremas rodo, kaip ši bausmė buvo naudojama siekiant išlaikyti religinės bendruomenės vientisumą ir kovoti su netradicinėmis idėjomis.
Cheremas buvo galinga priemonė, kuri pabrėžė bendruomenės svarbą judaizme. Tai atskleidžia, kokią reikšmę senovės žydų visuomenė teikė tikėjimo ir elgesio vienybei, kuri buvo laikoma būtina Dievo įstatymų vykdymui. Nors cheremo praktika moderniais laikais retai naudojama, jos istorinis kontekstas rodo, kaip žydų bendruomenės siekė apsaugoti savo religinius įsitikinimus ir moralines vertybes, suderindamos teokratinius principus su socialine tvarka.