Chalkedono susirinkimas buvo IV ekumeninis susirinkimas, įvykęs 451 m. spalio 8 d. Chalkedone (dabar Turkijoje, Stambulo dalyje). Šis susirinkimas buvo vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės istorijoje, nes jo metu buvo aptartos teologinės diskusijos dėl Jėzaus Kristaus dieviškumo ir žmogiškumo. Susirinkime dalyvavo apie 520 vyskupų, ir jis suformavo Bažnyčios doktriną dėl Kristaus dvilypės prigimties – dieviškosios ir žmogiškosios, kurią Bažnyčia pripažino kaip esminę krikščioniškos teologijos dalį.
Pagrindiniai Chalkedono susirinkimo aspektai:
- Kristaus dvilypės prigimties dogma: Susirinkime buvo patvirtinta, kad Jėzus Kristus turi dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją – kurios yra neatskiriamai sujungtos viename asmenyje, bet nesusimaišiusios ir neatskiriamos.
- „Mes vieningai išpažįstame mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, vieną ir tą patį Sūnų, tobulą dieviškumu ir tobulą žmogiškumu, tikrą Dievą ir tikrą žmogų.“
- Vieno asmens, bet dviejų prigimčių doktrina: Susirinkimas pasmerkė įvairias erezijas, kurios arba neigė Kristaus dieviškumą, arba žmogiškumą, ir patvirtino, kad Kristus yra viena esybė su dviem pilnomis prigimtimis.
- „Jis yra vienas ir tas pats, ne dviem esybėmis, bet viena asmenyje, dviem prigimtimis, kurios nėra sumišusios, nepakitusios, neatskirtos ir nepadalytos.“
- Monofizitų erezijos pasmerkimas: Susirinkimas pasmerkė monofizitizmą – doktriną, teigiančią, kad po įsikūnijimo Kristuje liko tik viena prigimtis – dieviškoji, o žmogiškoji buvo „sugerta“. Šis mokymas buvo laikomas klaidingu, nes jis pažeidė Kristaus prigimčių vienovės doktriną.
- „Kiekviena prigimtis išsaugo savąsias savybes, susijungdamos viename asmenyje ir hipostazėje, be jokio susimaišymo ar sumaišymo.“
- Efezo susirinkimo sprendimų patvirtinimas: Chalkedono susirinkimas patvirtino 431 m. Efezo susirinkimo sprendimus, kurie paskelbė Mariją kaip „Theotokos“ (Dievo Gimdytoja), taip pripažįstant, kad Jėzus Kristus nuo savo gimimo yra Dievas.
- „Marija yra tikra Dievo Gimdytoja, nes Jėzus Kristus, jos sūnus, yra ir tikras Dievas, ir tikras žmogus.“
- Krikščioniškosios doktrinos vientisumo apsauga: Chalkedono susirinkimas pabrėžė vieningą Bažnyčios tikėjimą, pasmerkdamas visas erezijas ir ginčus, kurie kėlė grėsmę Bažnyčios vienybei.
- „Mes skelbiame tai, ką apaštalai perdavė, ką šventieji tėvai išpažino ir ką mes priimame kaip tiesos švyturį.“
Citatos iš Chalkedono susirinkimo apibrėžimo:
- „Mes sekti norime šventųjų tėvų ir visiškai skelbiame tą patį tikėjimą apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“
- „Mes vieningai išpažįstame, kad Jėzus Kristus yra tobulos dieviškos ir tobulos žmogiškos prigimties, tikras Dievas ir tikras žmogus.“
- „Jis yra gimęs iš Dievo prieš visus amžius pagal dievišką prigimtį, ir gimusio iš Marijos Mergelės dėl mūsų išganymo, pagal žmogišką prigimtį.“
- „Jo dvi prigimtys yra nei sumišusios, nei pasikeitusios, nei atskirtos, nei padalintos, bet išlaiko savo ypatybes.“
- „Kristus yra viena asmenybė ir vienas Sūnus, turintis dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją.“
Chalkedono susirinkimo sprendimai tapo kertiniais Katalikų, Ortodoksų ir kitų tradicinių krikščionių Bažnyčių tikėjimo formulavimais, ypač dėl Kristaus prigimties klausimo. Šie sprendimai sustiprino Bažnyčios vienybę ir tikėjimo vientisumą.