Cerkvė yra stačiatikių krikščionių bažnyčia, kurios architektūra, interjeras ir apeigos atspindi ortodoksinės krikščionybės tradicijas. Stačiatikybė yra viena iš trijų pagrindinių krikščionybės šakų, kartu su katalikybe ir protestantizmu, ir dažniausiai praktikuojama Rytų Europoje bei Balkanuose. Todėl cerkvės yra dažnos tokiose šalyse kaip Rusija, Ukraina, Baltarusija, Bulgarija, Serbija ir Graikija. Lietuvoje cerkvių taip pat yra, ypač tose vietovėse, kur gyvena didesnės stačiatikių bendruomenės, pavyzdžiui, Vilniuje ar Klaipėdoje.
Cerkvės architektūra dažnai yra labai išraiškinga ir simboliška. Jos yra žinomos dėl kupolų, kurie simbolizuoja dangų ir Dievo buvimą. Dažnai cerkvė turi kelis kupolus, kiekvienas iš jų gali turėti skirtingą prasmę, pavyzdžiui, vienas kupolas simbolizuoja Kristų, trys kupolai – Šventąją Trejybę, penki kupolai – Kristų ir keturis evangelistus. Kupolai paprastai būna auksiniai arba mėlyni, puošti žvaigždėmis ar kryžiais. Cerkvės fasadas gali būti papuoštas ikonografija, freskomis, mozaikomis, kurios atspindi šventųjų gyvenimo scenas ar biblines istorijas.
Interjeras taip pat yra labai svarbus cerkvėje. Stačiatikių liturgija ir pamaldos yra intensyviai susijusios su vaizdu, garsu ir kvapu. Interjere gausu ikonų, kurios yra šventųjų, Kristaus, Dievo Motinos ir kitų religinių figūrų atvaizdai. Šios ikonos laikomos šventomis, ir tikintieji dažnai meldžiasi prieš jas, uždega žvakes ir bučiuoja. Altorinės pertvaros, vadinamos ikonostasais, skiria altoriaus erdvę nuo likusios cerkvės dalies. Šios pertvaros dažnai yra dekoruotos sudėtingomis ikonų kompozicijomis.
Cerkvė taip pat yra bendruomenės centras, kur vyksta įvairios religinės apeigos, šventės ir kiti renginiai. Stačiatikių tikintieji ten renkasi ne tik maldai, bet ir bendrai švęsti svarbiausias religines šventes, tokias kaip Kalėdos, Velykos ar kitos liturginės šventės.