Bažnyčios reformatoriai yra istorinės figūros, kurios inicijavo ir įgyvendino Bažnyčios reformos judėjimus, siekdamos pertvarkyti religinį gyvenimą, Bažnyčios struktūras ir mokymą. Jų veikla buvo atsakas į viduramžių pabaigoje susiklosčiusias problemas, tokias kaip moralinis Bažnyčios autoritetų nuosmukis, pernelyg didelis pasaulietinis įsitraukimas į religiją ir atotrūkis tarp dvasininkų bei paprastų tikinčiųjų. Reformatorių pastangos pakeitė krikščioniškojo tikėjimo istoriją ir suformavo naujas Bažnyčios šakas.
Vienas žymiausių reformatorių buvo Martynas Liuteris, kuris 1517 metais paskelbė savo 95 tezes, kritikuojančias Bažnyčios praktiką pardavinėti indulgencijas. Liuteris akcentavo, kad išgelbėjimas yra pasiekiamas vien per tikėjimą, o ne per gerus darbus ar piniginius aukojimus. Jo idėjos grindėsi Šventojo Rašto autoritetu, kuris, pasak Liuterio, turėtų būti pagrindinis tikėjimo ir praktikos šaltinis. Šis judėjimas, kuris vėliau tapo žinomas kaip protestantiškoji reformacija, padarė didelę įtaką teologijai ir krikščionių gyvenimui, ypač Šiaurės Europoje.
Kitas svarbus reformatorius buvo Jonas Kalvinas, kuris išplėtojo Liuterio mokymą ir suformulavo kalvinizmo doktriną. Kalvinas pabrėžė Dievo suverenumą ir predestinaciją – idėją, kad Dievas nuo amžių numatė, kurie žmonės bus išganyti. Jis taip pat reformavo Bažnyčios struktūrą, akcentuodamas paprastumą, moralinį discipliną ir bendruomenės atsakomybę. Kalvino idėjos ypač paplito Šveicarijoje, Škotijoje, Nyderlanduose ir kitose Europos dalyse.
Ulrichas Cvinglis buvo dar vienas reformatorius, kuris inicijavo Bažnyčios reformas Šveicarijoje. Jo veikla buvo glaudžiai susijusi su miestų valdžia, siekiant pertvarkyti Bažnyčios liturgiją ir mokymą. Cvinglis akcentavo Šventojo Rašto svarbą, atsisakė tradicinių katalikų praktikų, tokių kaip šventųjų gerbimas ir mišios kaip auka. Jis taip pat pasisakė už paprastesnį Bažnyčios gyvenimą, orientuotą į tikėjimą ir bendruomenės stiprinimą.
Anglijoje reformacijos procesas buvo unikalus, nes jį daugiausia skatino politiniai, o ne teologiniai veiksniai. Karalius Henrikas VIII inicijavo Anglijos Bažnyčios atsiskyrimą nuo Romos Katalikų Bažnyčios dėl asmeninių ir politinių priežasčių, tačiau šis atsiskyrimas taip pat atvėrė kelią platesnėms Bažnyčios reformoms. Vėliau anglikonų Bažnyčia tapo tarpine grandimi tarp katalikų ir protestantų tradicijų.
Bažnyčios reformatoriai ne tik įkūrė naujas religines tradicijas, bet ir skatino dideles socialines, politines bei kultūrines permainas. Jų veikla paskatino Biblijos vertimus į tautines kalbas, stiprino raštingumo lygį ir suteikė tikintiesiems galimybę aktyviau dalyvauti tikėjimo gyvenime. Tačiau reformacija taip pat sukėlė religinius konfliktus ir susiskaldymą, kuris paveikė Europos politinę ir socialinę struktūrą.
Reformatorių darbas buvo pagrįstas drąsa, tikėjimu ir siekiu grąžinti tikėjimo esmę – santykį su Dievu per Šventąjį Raštą ir asmeninį tikėjimą. Jie atvėrė naują kelią krikščionių bendruomenėms, iškeldami pamatines vertybes, tokias kaip malonė, tikėjimas ir individualus atsakomybės jausmas už dvasinį gyvenimą. Reformatoriai ne tik pertvarkė Bažnyčią, bet ir formavo Vakarų pasaulio dvasinę ir kultūrinę istoriją, kurios poveikis jaučiamas iki šių dienų.
Kiti svarbūs reformatoriai:
Jonas Husas: Čekų teologas ir reformatorius, kuris gyveno prieš Martyną Liuterį. Jis kritikavo Bažnyčios korupciją ir pasisakė už Biblijos autoritetą virš tradicijų. Husas buvo sudegintas ant laužo už ereziją 1415 metais, tačiau jo idėjos įkvėpė vėlesnį reformacijos judėjimą.
Viljamas Tyndale: Anglų teologas ir vertėjas, kuris siekė, kad Biblija būtų prieinama paprastiems žmonėms jų gimtąja kalba. Tyndale pirmasis išvertė didelę dalį Biblijos į anglų kalbą tiesiai iš hebrajų ir graikų kalbų. Už savo darbą jis buvo persekiojamas ir 1536 metais įvykdytas mirties nuosprendis.
Filipas Melanchtonas: Martyno Liuterio bendražygis ir svarbus reformacijos teologas. Jis parašė „Augsburgo išpažinimą“, kuris tapo pagrindiniu luteroniško tikėjimo dokumentu. Melanchtonas buvo žinomas kaip taikaus dialogo ir tarpusavio supratimo tarp katalikų ir protestantų šalininkas.
Huldrych Zwingli (Ulrichas Cvinglis): Reformatorius iš Šveicarijos, kuris, kaip ir Martynas Liuteris, pasisakė už Biblijos autoritetą ir Bažnyčios reformą. Jis įkūrė reformatų tradiciją, pabrėžiančią paprastumą liturgijoje ir dvasinį tikėjimo gyvenimą.
Teodoras Beza: Jonui Kalvinui artimas bendražygis ir pasekėjas, prisidėjęs prie kalvinistinės teologijos plėtojimo. Beza vadovavo Ženevos akademijai ir padėjo skleisti kalvinizmą Europoje, ypač Prancūzijoje.
John Knoxas: Škotų reformatorius, kuris įkūrė presbiterionų Bažnyčią. Knoxas buvo įkvėptas Jonu Kalvinu ir Škotijoje įgyvendino reformas, paremtas kalvinistine teologija. Jo darbai turėjo didelės įtakos Škotijos religiniam ir politiniam gyvenimui.
Thomas Cranmeris: Anglijos arkivyskupas, kuris buvo svarbus reformacijos judėjimo veikėjas valdant Henrikui VIII ir Eduardui VI. Jis prisidėjo prie „Bendrosios maldų knygos“ kūrimo ir anglikonų Bažnyčios formavimo.
Menno Simonsas: Olandų reformatorius, kuris vadovavo anabaptistų judėjimui. Jo vardu buvo pavadinta menonitų bendruomenė. Simonsas pabrėžė paprastumą, tikėjimo praktikas ir atsiskyrimą nuo pasaulietinės valdžios.
Janas Kalvynas (Jonas Kalvinas): Prancūzų teologas ir vienas iš pagrindinių reformacijos veikėjų, sukūręs kalvinizmo teologiją. Jis akcentavo Dievo suverenumą ir predestinaciją, taip pat reformavo Bažnyčios struktūrą, įvesdamas paprastesnę ir drausmingesnę formą.
Andreasas Karlštadtas: Vienas ankstyvųjų reformacijos veikėjų, kuris bendradarbiavo su Martynu Liuteriu, tačiau turėjo radikalesnį požiūrį į Bažnyčios pertvarkymą. Jis pasisakė už ikonų pašalinimą ir paprastą liturgiją.