Bažnyčios mokytojas (Doctor Ecclesiae) yra titulas, suteikiamas tam tikriems šventiesiems Katalikų Bažnyčioje, kurie ypatingai pasižymėjo savo teologiniu, doktrininiu, dvasiniu ar moraliniu mokymu. Šis titulas suteikiamas tiems asmenims, kurių raštai ir mokymai yra laikomi itin svarbiais ir naudingi visai Bažnyčiai bei turi reikšmę dvasiniam augimui ir Bažnyčios doktrinos vystymuisi.
Pagrindiniai reikalavimai, kad asmuo taptų Bažnyčios mokytoju:
- Šventumas – asmuo turi būti pripažintas šventuoju, t. y., oficialiai kanonizuotas.
- Gilus ir ortodoksiškas mokymas – asmens teologiniai raštai turi būti pripažinti svarbiais Bažnyčios doktrinos plėtojimui ir jų turinys turi būti suderinamas su oficialiu Bažnyčios mokymu.
- Oficialus Bažnyčios pripažinimas – popiežius arba ekumeninis susirinkimas turi oficialiai pripažinti asmenį kaip Bažnyčios mokytoją.
Pirmieji Bažnyčios mokytojai buvo paskirti jau ankstyvaisiais krikščionybės laikais, įskaitant tokius žymius teologus kaip:
- Šv. Augustinas – laikomas vienu didžiausių Vakarų Bažnyčios teologų, kuris rašė apie malonę, nuodėmę, laisvą valią ir išganymą.
- Šv. Tomas Akvinietis – žymiausias scholastinės filosofijos ir teologijos atstovas, žinomas dėl savo kūrinio Summa Theologica, kuris sistemingai aprašo teologines ir filosofines tiesas.
- Šv. Teresė Avilietė – viena didžiausių mistikų ir dvasinės literatūros rašytojų, kurios mokymai apie maldą ir dvasinį augimą turėjo didžiulį poveikį Katalikų Bažnyčios mistikos tradicijai.
Iki šių dienų yra pripažinta 37 Bažnyčios mokytojai, tarp jų – ne tik vyrai, bet ir moterys, tokios kaip:
- Šv. Teresė Lisietė – žinoma dėl savo paprasto, bet gilios teologinės reikšmės „mažojo kelio“ mokymo.
- Šv. Kotryna Sienietė – dvasinė mistikė ir Bažnyčios reformuotoja, kuri rašė apie mistinę Dievo meilę ir Bažnyčios atnaujinimą.
Šie šventieji mokytojai turi didelę reikšmę Katalikų Bažnyčios teologijai, jų mokymai skirti padėti tikintiesiems geriau suprasti Dievo tiesas, gilintis į dvasinį gyvenimą ir įtvirtinti moralines vertybes.