Graikiškas žodis „baptidzo“ reiškia „užlieti“, „panardinti“, „panirti“ arba „permerkti“. Šis terminas vartojamas Naujajame Testamente, aprašant krikšto veiksmą – simbolinį arba realų žmogaus panirimą į vandenį. Tai svarbi krikščioniškojo tikėjimo dalis, reiškianti ne tik fizinį veiksmą, bet ir dvasinį atgimimą bei naujo gyvenimo pradžią su Dievu.
Biblijoje žodis „baptidzo“ vartojamas įvairiuose kontekstuose, tačiau visada jis išreiškia išsamų, visišką veiksmo įvykdymą. Tai reiškia ne tik trumpalaikį prisilietimą ar paviršinį pokytį, bet visišką pasikeitimą. Krikšto atveju tai simbolizuoja visišką nuodėmių nuplovimą, asmens naują ryšį su Dievu ir Šventosios Dvasios veikimą žmogaus gyvenime.
Evangelijoje pagal Luką (Lk 3,16) Jonas Krikštytojas kalba apie du krikšto tipus. Jis teigia, kad krikštija žmones vandeniu, tačiau pranašauja apie Jėzų, kuris krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jonas pabrėžia, kad Jėzus atneša ne tik išorinį ritualą, bet ir dvasinį krikštą, kuris transformuoja žmogaus vidų. Tai reiškia, kad krikštas vandeniu yra pradžia, tačiau tikrasis Dievo darbas įvyksta per Šventosios Dvasios veikimą.
Jėzaus gyvenime krikštas turėjo ypatingą reikšmę. Evangelijoje pagal Luką (Lk 3,22) aprašoma, kaip Jėzus, priėmęs krikštą iš Jono, patyrė Šventosios Dvasios nužengimą. Šventoji Dvasia, nusileidusi balandžio pavidalu, ir Dievo balsas, sakantis: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“, parodė, kad Jėzus buvo pateptas Šventąja Dvasia, suteikiančia jam galią jo misijai. Tai buvo ne tik simbolinis veiksmas, bet ir dieviškojo patvirtinimo bei įgalinimo momentas.
Graikiško „baptidzo“ prasmė taip pat turi gilesnį dvasinį aspektą. Tai simbolizuoja panirimą į naują tikrovę – visišką gyvenimo atsidavimą Dievui. Krikščionims krikštas reiškia senojo gyvenimo pabaigą ir naujo gyvenimo pradžią Kristuje. Per krikštą žmogus ne tik gauna Dievo malonę, bet ir įsipareigoja gyventi pagal Evangelijos principus.
Jėzus, kaip Dvasios pripildytas žmogus, rodo pavyzdį, kaip gyvenimą galima skirti Dievui per Šventosios Dvasios vedimą. Evangelijos pasakojimuose (Lk 4,1.14.18) matome, kaip Jėzus po krikšto buvo pripildytas Šventosios Dvasios ir pradėjo savo tarnystę, skelbdamas Evangeliją, gydydamas ligonius ir išlaisvindamas prislėgtuosius. Tai primena, kad Šventoji Dvasia nėra tik viena iš dieviškosios prigimties dalių, bet ir aktyvus jėgos šaltinis, vedantis žmogų jo gyvenimo keliu.
„Baptidzo“ reiškia daugiau nei paprastą ritualą. Tai kvietimas į dvasinį atsinaujinimą, naują tikėjimo gyvenimą ir pilną pasitikėjimą Dievu. Jėzaus pavyzdys parodo, kad Šventosios Dvasios veikimas yra neatsiejama krikščioniškojo gyvenimo dalis, kuri suteikia stiprybės, vedimo ir tikėjimo džiaugsmo. Krikštas tampa ne tik asmeniniu žingsniu tikėjime, bet ir bendrystės su Dievu išraiška, leidžianti žmogui patirti Jo meilę ir vedimą kasdieniame gyvenime.