Aušros Vartai stovi Vilniaus senamiestyje, išsiskirdami istorine ir dvasine reikšme. Kaip miesto gynybinės sienos dalis, tai yra vieni seniausių vartų, saugančių sostinės paveldą. Vartai laikomi ne tik architektūriniu paminklu, bet ir krikščionišku traukos centru. Piligrimai iš skirtingų regionų plūsta ten, norėdami pasimelsti prieš Mergelės Marijos gailestingumo paveikslą, kuris kabo koplyčioje aukščiau vartų arkos. Pasakojama, kad paveikslas garsėja stebuklingomis malonėmis, todėl nuo seno pritraukia žmones, ieškančius dvasinės ramybės ir pagalbos.
Vartų istorija siekia XV amžių, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė klestėjo. Statant miestą apsupusias sienas, buvo sumūryti penkeri vartai, iš kurių dalis buvo skirta simbolinei funkcijai, o kita dalis turėjo saugoti priemiesčius. Dėl bėgant laikui pasikeitusių miesto poreikių liko vos viena vartų pora. Kiekviename menama architektūros sluoksnyje atsiskleidžia senųjų meistrų kūryba, kurią galima pamatyti puošniuose renesanso, baroko ir kitų stilių elementuose.
Piligrimai gausiai renkasi prie vartų, norėdami pamatyti Mergelės Marijos atvaizdą. Legenda byloja, kad paveikslas sukurtas tam, kad suteiktų paguodą, apsaugotų nuo išorinių pavojų ir sustiprintų tikėjimą. Kiekvienas norintis gali užeiti į koplyčią, pasimelsti, patirti tylią susikaupimo atmosferą. Gausu liudijimų, kuriuose minimos malonės: fiziniai išgijimai, dvasinės sustiprinimo dovanos, padedantys išspręsti kasdienes sunkybes. Žmonės pasakoja apie ypatingus išgyvenimus, vedančius į naują viltį bei tarpusavio susitaikymą.
Koplyčia virš vartų mena seną krikščionišką tradiciją, kai maldos vietos buvo steigiamos prie gynybinių sienų. Šventovėje dominuoja ramybės pojūtis, kuriam įtaką daro dailūs meno kūriniai, puošnūs altoriai ir nutapyti religiniai simboliai. Mergelės Marijos atvaizdas laikomas viena iš svarbiausių Lietuvos katalikų relikvijų, o jo reikšmė peržengia konfesines ribas. Daugybė keliautojų, ne tik vietinių, bet ir užsieniečių, atvyksta tam, kad patirtų dvasinį pakylėjimą.
Šventovės erdvėje gimsta bendrystė, apjungianti įvairias kartas. Kiekvienu laikotarpiu žmonės rasdavo prieglobstį maldoje, dalindavosi patirtimi bei pasakojimais, kurie išliko gyvi iki dabar. Toks ryšys tarp tikinčiųjų išreiškia nuolatinę pagarbą ir meilę Mergelės Marijos simboliui. Vartai lig šiol primena, kad tikėjimas gali įkvėpti ir sustiprinti. Istorija, architektūra, dvasinė trauka – tai dalykai, kurie traukia piligrimus sugrįžti vėl ir vėl, norint patirti širdį atveriančią maldos bendrystę ir iš naujo prisiliesti prie dvasinio paveldo.
Kalbama, kad per ilgus amžius prie vartų įvyko įvairių stebuklingų nutikimų. Tikinčiųjų bendruomenė primena daugybę istorijų apie atgautą sveikatą, sugrįžusią viltį ir netikėtą dvasinį prabudimą. Neturintys galimybių keliauti gyvai dažnai pasiekia vartus per maldą, prašydami užtarimo bei dėkodami už suteiktas malones. Kiekvienoje lankytojo patirtyje atsiskleidžia širdies troškimas prisiliesti prie sakralios tradicijos, kurios ištakos glūdi ilgalaikėje Vilniaus miesto praeityje. Tokia patirtis skleidžia naujus tikėjimo impulsus kasdienybėje. Nepaisant atstumų ar laikmečio skirtumų, vartai išlieka artimo ryšio su dieviška globa simboliu.