Atžindai, dar vadinami atžinduliais, senovės lietuvių tikėjime buvo žmonės, kuriems priskirta mistinė galia kenkti kitiems savo žvilgsniu, vadinamosiomis „blogomis akimis“. Šis įsitikinimas buvo giliai įsišaknijęs baltų pasaulėžiūroje ir liaudies tradicijose, kur daug dėmesio buvo skiriama ne tik matomai, bet ir nematomai pasaulio sandarai.
Manoma, kad atžindai galėjo būti tiek sąmoningi, tiek nesąmoningi savo galios nešėjai. Jų žvilgsnis buvo laikomas kenksmingu, galinčiu sukelti ligas, nelaimes, derliaus praradimą ar net mirtį. Ypač jautriais laikyti gyvuliai ir mažamečiai vaikai, kurie, anot senovės žmonių tikėjimo, lengviausiai paveikiami „blogų akių“. Todėl kūdikiai buvo apsaugomi įvairiais ritualais ir amuletais, o gyvuliai būdavo laikomi toliau nuo įtartinų asmenų.
Atžindai dažniausiai buvo tapatinami su žmonėmis, kurie turėjo išskirtinį žvilgsnį arba kitaip išsiskyrė iš bendruomenės. Kartais už atžindus buvo laikomi pavydūs ar pikti asmenys, kurie galėjo, net ir netyčia, perduoti savo neigiamą energiją kitam žmogui ar gyvūnui. Pavyzdžiui, žvilgsnis, lydimas pavydo ar neigiamų emocijų, galėjo būti suprantamas kaip kenksmingas. Toks tikėjimas stiprino bendruomenės tarpusavio kontrolę ir skatino elgtis draugiškai bei vengti akivaizdaus pavydo ar pykčio demonstravimo.
Apsaugos nuo atžindų tradicijose buvo naudojami įvairūs būdai. Vienas iš jų buvo apsauginių simbolių naudojimas – pavyzdžiui, mediniai kryželiai, augalų šakelės arba specialios giesmės. Kartais žmonės ant vaikų ar gyvulių pakabindavo amuletus, kurie buvo laikomi apsaugos priemone nuo kenksmingo žvilgsnio. Dar viena praktika buvo „nužiūrėjimo“ neutralizavimas vandeniu ar ugnimi – buvo tikima, kad šios stichijos gali pašalinti atžindo poveikį.
Atžindų fenomenas atspindi senovės lietuvių tikėjimą, kad žmogaus dvasinė būsena ir emocijos gali paveikti kitus ne tik per veiksmus, bet ir per žvilgsnį ar mintis. Tai yra senovės pasaulėžiūros dalis, kurioje žmogus ir jo aplinka suvokiami kaip tarpusavyje susiję, o kiekvienas veiksmas ar emocija gali turėti nematomų pasekmių.
Nepaisant to, kad krikščionybė pakeitė daug senųjų tikėjimų ir tradicijų, tikėjimas blogomis akimis kai kur išliko ir perėjo į liaudies magijos ar prietarų sritį. Tai rodo, kad žmonės ilgą laiką stengėsi suprasti nematomą ryšį tarp emocijų, minčių ir pasaulio reiškinių, ieškodami būdų apsisaugoti nuo galimų pavojų.
Atžindų vaizdinys yra svarbi senovės lietuvių mitologijos ir liaudies tradicijų dalis, liudijanti apie gilų ryšį tarp žmogaus, emocijų ir dvasinės pasaulio struktūros suvokimo. Tai primena apie mūsų protėvių pastangas išsiaiškinti nematomų galių poveikį kasdieniam gyvenimui ir išlaikyti harmoniją tiek asmeniniame, tiek bendruomeniniame gyvenime.