Atsiskyrėlis yra religinės bendruomenės narys, kuris pasitraukia iš socialinės aplinkos, siekdamas visiškai atsiduoti dvasiniam gyvenimui. Atsiskyrėlio būdas gyventi dažnai susijęs su asketiškumu – jis riboja savo fiziologinius poreikius, atsisako materialių patogumų ir visą savo laiką skiria maldai, meditacijai bei ritualams. Atsiskyrėliai dažnai gyvena atokiose vietovėse, tokiose kaip dykumos, miškai ar kalnai, nors fizinis atsiskyrimas nebūtinai yra būtina sąlyga. Atsiskyrėlis gali gyventi ir tarp žmonių, pavyzdžiui, didmiestyje, bet jo gyvenimo būdas vis tiek orientuotas į vidinį pasaulį ir dieviškųjų dalykų kontempliaciją.
Istorijoje atsiskyrėliai dažnai tapdavo dvasiniais autoritetais. Jų gyvenimo būdas, pagrįstas atsisakymu ir dvasine disciplina, traukdavo kitus žmones, ieškančius pamokymų, dvasinio įkvėpimo ar atsakymų į egzistencinius klausimus. Vienas žymiausių pavyzdžių yra Fiodoro Dostojevskio „Broliuose Karamazovuose“ aprašytas Optina Pustynj, kuri iš atsiskyrėlių gyvenamosios vietos tapo dvasiniu centru. Panašiai Indijoje atsiskyrėliai pritraukdavo mokinius ir maldininkus, sukurdami tradicijas, tokias kaip Upanišadų mokymai.
Nepaisant atsiskyrėliškumo idealų, kai kurie religiniai asmenys susidurdavo su paradoksu – jų gyvenimas atskirtyje pritraukdavo daugybę žmonių, o tai keldavo iššūkių jų siekiui būti vieniems. Kai kurie atsiskyrėliai net nuolat keisdavo gyvenamąją vietą, siekdami išvengti gerbėjų ar mokinių dėmesio. Tokios situacijos dažnai veda prie bendruomenių kūrimosi – atsiskyrėlių grupės galų gale tampa vienuolynų užuomazgomis. Krikščioniškosios Rytų vienuolijos pradininkas Pachomijus subūrė savo pirmąjį vienuolyną būtent iš atsiskyrėlių, kurie norėjo gyventi pagal vienodus dvasinius principus.
Atsiskyrėliškumas nebūtinai reikalauja nuolatinės fizinės vienatvės. Kai kurie atsiskyrėliai praktikuoja klajoklišką gyvenimo būdą, tapdami klajojančiais asketais ar piligrimais. Jie atsisako pastogės, nesijungia prie konkrečių bendruomenių ir neprisiriša nei prie vietų, nei prie žmonių. Toks atsiskyrėliškumo būdas dažnai laikomas ypatingo atsidavimo dvasiniam gyvenimui ženklu.
Atsiskyrėliai dažnai siejami su šventumo samprata. Nors šventumas paprastai suvokiamas kaip išskirtinė žmogaus dvasinė būsena, jis dažniausiai pripažįstamas tik po žmogaus mirties. Gyvi atsiskyrėliai dažnai yra tik įtarinėjami esant šventaisiais, o jų šventumas įtvirtinamas tik atmintyje. Tai ypač ryšku krikščioniškoje tradicijoje, kur šventieji yra kanonizuojami tik po mirties. Tačiau religijotyriniu požiūriu atsiskyrėlio ir šventojo ryšys nėra visada aiškus, nes kai kuriais atvejais šventumo statusas gali būti suteikiamas ir gyvam žmogui, jei jo dvasinis autoritetas yra neabejotinas.
Atsiskyrėliai dažnai laikomi „religiniais virtuozais“ – asmenimis, kurie siekia tobulybės dvasinėje praktikoje. Jų gyvenimo būdas tampa įkvėpimo šaltiniu kitiems, o jų asmeninė dvasinė patirtis dažnai laikoma religinės vertės šaltiniu. Vis dėlto ne visose kultūrose atsiskyrėliškumas suvokiamas vienodai. Kai kuriose senovės religijose atsiskyrėliai buvo sudievinti, tačiau jų šventumas buvo suvokiamas labiau kaip mitinė nei religinė kategorija.
Atsiskyrėlio gyvenimo būdas atspindi žmogaus pastangas atsisakyti pasaulio, siekiant artumo su Dievu ar kita transcendentine tikrove. Tai reiškia visišką atsigręžimą į dvasinius dalykus ir atsiribojimą nuo pasaulietinio gyvenimo triukšmo. Atsiskyrėlis tampa ne tik tikėjimo liudytoju, bet ir pavyzdžiu, kaip žmogus gali peržengti kasdienybės ribas ir ieškoti aukštesnės prasmės.