Atrahasis epo potvynis yra senovės Mesopotamijos literatūros kūrinys, pasakojantis apie pasaulinį tvaną ir žmogaus išsigelbėjimą nuo šios dievų sukeltos katastrofos. Atrahasis epas, sukurtas maždaug XVIII a. pr. Kr., yra vienas iš seniausių žinomų pasaulinio potvynio pasakojimų. Jis turi daug panašumų su vėlesniais potvynio pasakojimais, tokių kaip Biblijos Nojaus arka ir Gilgamešo epo potvynis. Epo herojus Atrahasis – išmintingas ir teisus žmogus, kurio vardas reiškia „ypatingai išmintingas“.
1. Dievų ir žmonių santykiai
Epas prasideda pasakojimu apie dievų ir žmonių tarpusavio santykius. Mesopotamijos mitologijoje dievai buvo suskirstyti į aukštesniuosius ir žemesniuosius dievus. Žemesnieji dievai turėjo dirbti sunkų fizinį darbą, kad aprūpintų pasaulį, tačiau galiausiai pavargo ir sukilo. Siekdami sprendimo, aukštesnieji dievai, vadovaujami Enlilio (pagrindinis žemės ir oro dievas), nusprendė sukurti žmoniją, kad žmonės atliktų sunkų darbą vietoj dievų.
Tačiau žmonės ilgainiui tapo triukšmingi ir nedrausmingi, ir jų gausėjimas ėmė erzinti dievus. Enlilis nusprendė, kad žmonės turi būti sunaikinti, ir pradėjo įgyvendinti įvairias katastrofas, kad juos išnaikintų. Iš pradžių tai buvo maras, paskui sausros ir badas, tačiau žmonės vis dar išliko.
2. Dievų sprendimas sukelti potvynį
Galiausiai Enlilis nusprendė sunaikinti žmoniją pasauliniu tvanų. Tačiau dievas Enki (dar žinomas kaip Ea), kuris buvo žmonijos gynėjas ir išminties bei vandens dievas, nenorėjo leisti žmonėms visiškai išnykti. Jis nusprendė įspėti Atrahasis, kuris buvo teisingas ir dievų palankumą pelnęs žmogus.
Enki, paslapčia apeidamas kitų dievų sprendimą, pranešė Atrahasiui apie artėjantį tvaną. Jis liepė jam pastatyti laivą, kuriame jis galėtų išsigelbėti kartu su savo šeima ir tam tikra dalimi gyvūnų. Laivas turėjo būti tvirtas ir pakankamai didelis, kad išlaikytų visas būtybes gyvas per tvaną.
3. Atrahasis išsigelbėja
Atrahasis, paklusęs Enki nurodymams, pastatė laivą ir sugebėjo išgelbėti save bei savo šeimą, kai prasidėjo didžiulis potvynis. Tvanas sunaikino visą žmoniją ir gyvūnus, bet Atrahasis ir jo išgelbėti gyvūnai išliko. Potvynis truko kelias dienas ir naktis, kol galiausiai vandens lygis pradėjo slūgti.
4. Po potvynio ir dievų malonė
Kai potvynis baigėsi, Enki padėjo Atrahasiui ir jo šeimai pradėti naują gyvenimą. Po šio įvykio dievai suvokė, kad visiškas žmonijos sunaikinimas buvo per žiaurus sprendimas. Jie nusprendė leisti žmonijai išlikti, bet įvedė įvairias priemones, kad žmonių skaičius būtų kontroliuojamas. Tai apėmė trumpesnę žmonių gyvenimo trukmę ir nevaisingumą, siekiant užkirsti kelią žmonių populiacijos augimui ir užtikrinti, kad žmonių triukšmas daugiau neberūstintų dievų.
5. Panašumai su Nojaus ir Gilgamešo potvynio istorijomis
Atrahasis epo potvynio istorija turi daug panašumų su Biblijos Nojaus arka ir Gilgamešo epo pasakojimais. Visose trijose istorijose:
- Dievai (arba Dievas) nusprendžia sunaikinti žmoniją dėl jos netinkamo elgesio.
- Vienas teisingas žmogus (Atrahasis, Nojus, Utnapištimas) gauna dievišką įspėjimą ir pastato laivą, kad išgelbėtų savo šeimą ir gyvūnus.
- Potvynis sunaikina pasaulį, bet laivas išgelbėja pagrindinį veikėją ir jo keleivius.
- Po potvynio dievai suvokia savo veiksmų griežtumą ir atlygina išgyvenusiam žmogui, suteikdami naują pradžią.
Atrahasis epo potvynio istorija yra viena iš seniausių pasaulinio tvano istorijų, kurios turėjo didelę įtaką vėlesnėms religijų ir kultūrų potvynio legendoms. Šis epas rodo senovės Mesopotamijos dievų ir žmonių santykius, išreiškia dievišką teisingumą bei išsigelbėjimą, ir, kaip ir kiti potvynio mitai, perteikia žmonijos atgailos ir naujos pradžios idėjas.