Askezė – tai gyvenimo būdas, kuriuo siekiama dvasinio tobulėjimo, atsisakant fizinių malonumų, materialinių gėrybių ar kitų pasaulietiškų dalykų. Tai praktika, kurią taiko įvairių religijų ir dvasinių tradicijų pasekėjai, norintys pasiekti didesnį susitelkimą į dvasinius dalykus ir išvengti materializmo, malonumo siekimo bei kūniškų pagundų.
Askezė dažnai pasireiškia savanorišku susilaikymu nuo tokių dalykų kaip:
- Maistas (pasninkas)
- Pasaulietiškas turtas
- Fiziniai malonumai
- Komfortas ar prabanga
- Seksualiniai santykiai
Askezės tikslas – ugdyti savikontrolę, discipliną ir atsiribojimą nuo pasaulio malonumų, kad žmogus galėtų susitelkti į savo dvasinį gyvenimą, maldą ar meditaciją. Askezės praktikos dažnai sutinkamos vienuolystėje, eremitų gyvenime arba pasitraukus nuo įprasto pasaulio į dvasinę izoliaciją. Daugelis religijų askezę mato kaip būdą atsiverti Dievo malonei, ugdyti dvasinę galią ir įveikti žmogiškas silpnybes.
Askezės reikšmė įvairiose religijose:
- Krikščionybėje askezė dažnai praktikuojama pasninkaujant, atsisakant malonumų ar pasaulietinių turtų, siekiant atsidėti Dievo tarnystei. Ankstyvieji krikščionys atsiskyrėliai, tokie kaip dykumų tėvai, buvo žinomi dėl savo griežto asketiško gyvenimo.
- Budizme askezė siejama su nuolankumu, atsižadėjimu ir meditatyviu gyvenimu. Budos gyvenimas iki nušvitimo rodo, kad per griežtą asketišką praktiką neįmanoma pasiekti tikros dvasinės laisvės, todėl jis pasirinko „vidurinį kelią“ tarp askezės ir prabangos.
- Islamas taip pat skatina askezę tam tikromis formomis, pavyzdžiui, per pasninką ramadano mėnesį ir susilaikymą nuo žemiškų pagundų, siekiant dvasinio augimo.
- Hinduizme askezė gali būti labai intensyvi – kai kurie asketai atsisako beveik visų pasaulietinių gėrybių ir praktikuoja atsiskyrimą ar sunkų savęs ribojimą tam, kad pasiektų vienybę su Dievu.
Taigi, askezė yra būdas tobulėti dvasiškai ir įveikti pasaulietiškus trukdžius, siekiant artimesnio ryšio su Dievu ar dvasine realybe.