Askesiškumas yra gyvenimo būdas, kuris pasižymi savanorišku atsisakymu pasaulietinių malonumų, komforto ir prabangos siekiant dvasinio tobulumo, moralinio apsivalymo arba gilesnio ryšio su Dievu. Askezė dažnai susijusi su griežta savidisciplina, savikontrolės praktika ir fizinių, emocinių ar materialinių poreikių ribojimu.
Askesiškumas plačiai paplitęs įvairiose religijose, ypač krikščionybėje, budizme, hinduizme ir islamo mistikoje. Krikščionybėje asketai dažnai siekia atsisakyti žemiškų troškimų, kad galėtų visiškai susitelkti į dvasinį gyvenimą, maldą ir vienybę su Dievu. Asketinis gyvenimas gali apimti tokias praktikas kaip pasninkas, celibatas, tylos įžadai, atgaila, materialinių turtų atsisakymas ir paprasto gyvenimo siekimas.
Askesiškumo tikslai:
- Dvasinis tobulėjimas: Asketai siekia vidinio apsivalymo ir gilios vienybės su Dievu ar dvasine tikrove.
- Nuodėmės atsižadėjimas: Per askezę siekiama atsisakyti kūniškų pagundų ir nuodėmingų troškimų.
- Skaistumo ir šventumo siekis: Askesiškas gyvenimo būdas laikomas būdu ugdyti dorybes, tokias kaip nuolankumas, susivaldymas ir meilė artimui.
Asketai dažnai gyvena vienuolinį ar atsiskyrėlišką gyvenimą, skirtą maldai, atgailai ir apmąstymams, tačiau askesiškumo elementai gali būti praktikuojami ir kasdieniame gyvenime per įvairias dvasines ir fizines praktikas.
Istorijoje yra daug žinomų askezės pavyzdžių, kurie paliko ryškų pėdsaką įvairiose religijose ir kultūrose. Štai keli garsūs askezės atstovai:
1. Šventasis Antanas Didysis (apie 251–356 m.)
Šv. Antanas Didysis laikomas vienu iš pirmųjų krikščioniškų vienuolių ir „atsiskyrėlių tėvu“. Jis gyveno Egipto dykumoje, kur atsisakė visų pasaulietinių gėrybių ir atsidavė maldai, pasninkui bei dvasiniam apmąstymui. Jo gyvenimo būdas ir pavyzdys įkvėpė daug žmonių, todėl jis yra žinomas kaip vienas iš dykumos tėvų.
2. Šventasis Jonas Kryžiaus (1542–1591 m.)
Šv. Jonas Kryžiaus buvo ispanų mistikas, vienuolis ir teologas, kuris garsėjo savo asketišku gyvenimu ir giliomis dvasinėmis patirtimis. Jis patyrė „tamsiosios nakties“ kančias, kai jautėsi apleistas Dievo, tačiau šį skausmą priėmė kaip būdą tobulėti dvasiniame gyvenime. Jo raštai, tokie kaip „Tamsioji naktis“, tapo reikšmingais krikščioniškosios mistikos tekstais.
3. Šventasis Benediktas Nursietis (apie 480–543 m.)
Šv. Benediktas yra vienas iš vakarietiškos vienuolystės įkūrėjų ir Benediktinų ordino steigėjas. Jis parašė „Benedikto regulą“, kurioje pabrėžiamas asketiškas gyvenimo būdas per darbą, maldą ir klusnumą Dievo valiai. Šis vienuoliškas judėjimas stipriai prisidėjo prie asketiškos tradicijos plėtojimo krikščionybėje.
4. Gautama Buda (apie VI–V a. pr. Kr.)
Buda, budizmo įkūrėjas, taip pat gyveno asketišką gyvenimą, kol rado vidurio kelią tarp prabangos ir griežto savęs ribojimo. Nors pradžioje jis praktikuodavo labai griežtą asketizmą, galiausiai suprato, kad per didelis savęs kankinimas nėra kelias į nušvitimą. Budos mokymai pabrėžia vidurinį kelią tarp prabangaus ir griežto gyvenimo būdo.
5. Mahavira (599–527 m. pr. Kr.)
Mahavira yra džiaizmo (Indijos religijos) įkūrėjas ir buvo griežtas asketas, kuris visą savo gyvenimą siekė nušvitimo per atsisakymą nuo bet kokių materialinių patogumų. Jis propagavo visišką atsiskyrimą nuo pasaulio, skelbė nesmurtą ir griežtą susivaldymą, ir jo pasekėjai iki šiol laikosi asketiškų principų.
6. Šventoji Teresė Avilietė (1515–1582 m.)
Šv. Teresė Avilietė buvo Ispanijos karmelitų vienuolė, mistikė ir katalikų reformatorė. Ji garsėjo savo griežta askeze, malda ir vizijomis apie Dievą. Jos mokymai, užrašyti tokiuose kūriniuose kaip „Vidinė pilis“, turėjo didelę įtaką krikščioniškajai mistikai. Ji stengėsi sukurti asketišką bendruomenę, kuri būtų visiškai atsidavusi maldai ir dvasiniam gyvenimui.
7. Šventasis Pranciškus Asyžietis (1181–1226 m.)
Šv. Pranciškus Asyžietis yra vienas žymiausių asketų krikščioniškoje tradicijoje. Jis atsisakė turtingo ir privilegijuoto gyvenimo, kad galėtų gyventi visiškoje neturto, maldos ir tarnystės vargšams būsenoje. Jis įkūrė Pranciškonų ordiną, kurio nariai sekė jo pavyzdžiu ir gyveno asketišką gyvenimą, rūpindamiesi vargšais ir pamokslaudami apie Dievo meilę.
Šie žmonės yra puikūs asketinio gyvenimo pavyzdžiai, kurie, atsisakydami pasaulietinių troškimų, pasiekė dvasinę pilnatvę ir įkvėpė daugelį.