Arijonizmas – tai krikščionybės srovė, atsiradusi 4 amžiuje ir pavadinta pagal jos pagrindinį skelbėją, Aleksandrijos dvasininką Arijų. Šis mokymas kėlė teologinius ginčus ir turėjo didelę įtaką ankstyvajai krikščionių Bažnyčiai. Arijonizmas išsiskyrė savo požiūriu į Kristaus prigimtį ir santykį su Dievu Tėvu, kas tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl jis buvo pripažintas erezija.
Arijonizmas teigė, kad Kristus nėra amžinas kaip Dievas Tėvas, bet yra pirmasis ir didžiausias Dievo sukurtas kūrinys. Arijus mokė, kad „buvo laikas, kai Sūnus neegzistavo“. Šis teiginys reiškė, kad Kristus nėra tikrasis Dievas, bet dieviškas kūrinys, tarpininkas tarp Dievo ir pasaulio. Tai prieštaravo tradiciniam Bažnyčios mokymui, kuris skelbė, kad Kristus yra vieno būvio su Tėvu ir amžinas, kaip teigiama Jono evangelijoje: „Iš pradžių buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1).
Arijonizmo teologija iškėlė didelį klausimą dėl Kristaus dieviškumo ir Trejybės sampratos, kas sukėlė Bažnyčios susiskaldymą. 325 metais buvo sušauktas Pirmasis Nikėjos Susirinkimas, kurio metu Bažnyčios vadovai pasmerkė arijonizmo mokymą ir patvirtino Nikėjos tikėjimo išpažinimą. Susirinkimo nutarime buvo aiškiai pasakyta, kad Kristus yra „vieno būvio su Tėvu“ („homoousios“), kas reiškė, jog Kristus yra tikrasis Dievas, lygus Dievui Tėvui.
Nepaisant Nikėjos Susirinkimo sprendimų, arijonizmas toliau plito ir turėjo nemažą įtaką. Ypač didelę įtaką jis įgijo tarp germanų genčių, tokių kaip gotai, vandalai ir lombardai, kuriuos arijonizmas pasiekė per misionierių veiklą. Tai dar labiau gilino susiskaldymą krikščioniškame pasaulyje.
Arijonizmo įtaka pradėjo silpti 6 amžiuje, kai germanų tautos, priėmusios arijonizmą, pradėjo jungtis prie katalikų Bažnyčios ir pripažinti Trejybės mokymą. Galiausiai arijonizmas buvo visiškai pasmerktas ir Bažnyčios pašalintas iš ortodoksinio tikėjimo tradicijos. Tačiau jo palikimas liko kaip svarbus Bažnyčios istorijos laikotarpis, kuris parodė, kokią įtaką gali turėti skirtingos teologinės interpretacijos ir kaip Bažnyčia stengėsi apsaugoti tikėjimo vienybę.
Arijonizmo istorija atskleidžia, kaip ankstyvoji krikščionybė susidūrė su sudėtingais klausimais apie Dievo prigimtį ir Trejybės slėpinį. Tai buvo ne tik teologinis, bet ir kultūrinis iššūkis, nes reikėjo suderinti skirtingus mąstymo būdus ir tikėjimo praktiką. Bažnyčia, pasmerkusi arijonizmą, įtvirtino doktriną apie Kristaus dieviškumą, kuri tapo pagrindine krikščioniškojo tikėjimo dalimi ir yra svarbi iki šiol.