Arianizmas yra ankstyvosios krikščionybės teologinė doktrina, kurią IV amžiuje sukūrė Aleksandrijos presbiteris Arijus (apie 250–336 m.). Arianizmas buvo vienas iš reikšmingiausių teologinių ginčų ankstyvojoje krikščionybėje ir galiausiai buvo paskelbtas erezija. Ši doktrina turėjo didelę įtaką ankstyvosios krikščionybės formavimuisi ir ilgainiui sukėlė didelius ginčus, kurie paveikė bažnyčios vystymąsi.
Pagrindinės arianizmo savybės:
- Kristologija: Pagrindinis arianizmo teiginys buvo tas, kad Jėzus Kristus, nors ir dieviškas, nėra amžinas ir nėra lygus Dievui Tėvui. Arijus mokė, kad Kristus buvo sukurtas Dievo Tėvo prieš laiką ir nėra „amžinasis“ kaip Tėvas. Kitaip tariant, Kristus turi pradžią, o Tėvas yra vienintelis amžinasis ir nesukurtas.
- „Pradėtas, bet ne sukurtas“: Arijus teigė, kad Kristus yra „pradėtas“ (lot. genitus), bet ne „sukurtas“ kaip kiti tvariniai, tačiau jis vis tiek turi žemesnę prigimtį nei Dievas Tėvas. Šis mokymas tiesiogiai prieštaravo tradiciniam krikščioniškam tikėjimui, kad Kristus yra vienas su Tėvu ir amžinas kaip Dievas.
- Ginčai ir susirinkimai: Arianizmas sukėlė didžiulius ginčus krikščioniškoje bendruomenėje, ypač tarp tų, kurie laikėsi tradicinės trinitarinės doktrinos, ir arijonų šalininkų. 325 m. įvykęs Nikėjos Susirinkimas buvo sušauktas būtent dėl šio ginčo. Susirinkimas pasmerkė arianizmą kaip ereziją ir patvirtino tikėjimą, kad Kristus yra „vienesmis su Tėvu“ (graik. homoousios), o ne tik panašus į Jį (graik. homoiousios).
- Nikėjos tikėjimo išpažinimas: Po Nikėjos Susirinkimo buvo suformuluotas Nikėjos tikėjimo išpažinimas, kuris tapo pagrindiniu krikščionybės tikėjimo dokumentu. Jame buvo aiškiai išreikšta, kad Kristus yra „vienesmis su Tėvu“, t. y. jis yra amžinas ir lygus su Dievu Tėvu.
- Arianizmo plitimas: Nors Nikėjos Susirinkimas pasmerkė arianizmą, šis mokymas kurį laiką ir toliau plito, ypač tarp germanų genčių, kurios priėmė arijonų krikščionybę. Tačiau ilgainiui arianizmas buvo išstumtas ortodoksinės trinitarinės doktrinos ir bažnyčios pripažintas kaip erezija.
- Pasekmės: Arianizmo ginčai turėjo ilgalaikį poveikį krikščioniškajai teologijai ir bažnyčios struktūrai. Jie padėjo išgryninti trinitarinę doktriną ir sustiprinti bažnyčios vienybę aplink Nikėjos tikėjimo išpažinimą. Be to, šie ginčai padėjo apibrėžti, kas yra ortodoksinis tikėjimas, ir suformuoti ankstyvosios bažnyčios tapatybę.
Arianizmas yra svarbus ankstyvosios krikščionybės istorijos etapas, kuris padėjo formuoti pagrindinius krikščioniškos teologijos principus ir bažnyčios struktūrą. Nors šis mokymas galiausiai buvo pasmerktas kaip erezija, jo poveikis buvo jaučiamas ilgą laiką, ir jis padėjo išgryninti bei sustiprinti ortodoksinę krikščioniškąją doktriną.