Apostolikai – tai krikščionių sekta, veikusi III–IV amžiuje Mažojoje Azijoje. Jie išsiskyrė radikaliomis idėjomis ir griežtu gyvenimo būdu, siekdami atkurti ankstyvosios apaštalinės Bažnyčios idealus. Apostolikų mokymas buvo paremtas asketizmu, savanorišku skurdo pasirinkimu ir visišku atsisakymu pasaulietinio gyvenimo malonumų bei turto.
Apostolikai tikėjo, kad tikrieji Kristaus sekėjai turėtų gyventi pagal apaštalų pavyzdį – paprastai, nusižeminusiai ir visiškai atsiduodami Dievui. Jie manė, kad žemiški turtai ir pasaulietiniai ryšiai trukdo žmogui pasiekti dvasinį tobulumą. Todėl apostolikai ragino savo pasekėjus atsisakyti nuosavybės, gyventi bendruomenėse, kurios buvo grindžiamos lygybės ir brolybės principais, ir siekti dvasinio apsivalymo per maldą bei asketinę discipliną.
Jų mokymas kritikavo oficialios Bažnyčios praktiką, ypač dvasininkų gyvenimo būdą. Apostolikai tvirtino, kad daugelis Bažnyčios vadovų buvo korumpuoti ir pernelyg susitelkę į pasaulietinius reikalus, todėl nukrypo nuo tikrojo Kristaus mokymo. Jie taip pat griežtai kritikavo santuoką ir laikė ją kliūtimi dvasiniam gyvenimui. Sektos nariai dažnai praktikuodavo celibatą, laikydami jį aukščiausiu dvasinio apsivalymo ženklu.
Vienas iš pagrindinių apostolikų tikėjimo aspektų buvo jų įsitikinimas, kad jie yra vieninteliai tikrieji krikščionys, gyvenantys pagal Kristaus mokymą. Jie atmetė oficialios Bažnyčios hierarchiją ir sakramentus, laikydami juos nereikalingais arba sugadintais. Tai sukėlė konfliktus su ortodoksine Bažnyčia, kuri laikė apostolikus erezija. Jų radikalus požiūris ir atviras atskilimas nuo oficialios Bažnyčios prisidėjo prie jų persekiojimo ir galiausiai sunaikinimo.
Apostolikai buvo labai panašūs į kitus tuo laikotarpiu veikusius asketinius judėjimus, tokius kaip montanistai ar manichėjai, kurie taip pat pabrėžė griežtą gyvenimo būdą ir atsiskyrimą nuo pasaulio. Tačiau jų unikalumas slypėjo siekyje sugrąžinti pirmųjų apaštalų gyvenimo idealus ir visiškai atmesti bet kokias kompromisines praktikas, kurios, jų manymu, sugadino krikščionių tikėjimą.
Bažnyčios Tėvai, tokie kaip šv. Epifanijus iš Salamino, kritikavo apostolikų mokymą ir jų radikalų atotrūkį nuo pagrindinio krikščioniško tikėjimo. Bažnyčios vadovai teigė, kad jų požiūris į turtą, santuoką ir dvasininkų vaidmenį buvo pernelyg griežtas ir neatitiko Dievo malonės bei atleidimo sampratos. Galiausiai apostolikų judėjimas išnyko, tačiau jų idėjos, ypač griežto asketizmo ir paprastumo siekis, turėjo įtakos vėlesnėms krikščionių asketizmo tradicijoms.
Apostolikai yra pavyzdys, kaip ankstyvojoje krikščionybėje formavosi skirtingi tikėjimo supratimai ir radikalios reformos siekis. Jų istorija liudija apie dvasinį ieškojimą, norą grįžti prie pirmapradžio tikėjimo ir išsaugoti Kristaus mokymo grynumą, net jei tai reiškė konfliktą su pagrindine Bažnyčia ir socialine tvarka.