Apostazė – tai sąmoningas atsisakymas tikėjimo, į kurį asmuo anksčiau buvo įšventintas ar jį pripažino, arba visiškas atsižadėjimas religinės bendruomenės. Šis terminas dažniausiai taikomas krikščionybėje, tačiau gali būti vartojamas ir kitų religijų kontekste. Apostazė apima ne tik asmens veiksmus, bet ir jo vidinį apsisprendimą nutraukti ryšį su savo religiniu įsipareigojimu.
Katalikų Bažnyčios kanonų teisėje apostazė apibrėžiama kaip visiškas atsižadėjimas krikščioniškojo tikėjimo. Tai skiriasi nuo erezijos, kuri reiškia iškrypimą nuo tam tikrų tikėjimo tiesų, ir nuo schizmos, kuri apima atotrūkį nuo bažnytinės bendrystės su Popiežiumi ar kitais tikinčiaisiais. Apostazė yra suvokiama kaip vienas iš sunkiausių nusižengimų tikėjimui, nes ji tiesiogiai paneigia žmogaus įsipareigojimą Dievui, prisiimtą per Krikšto sakramentą.
Apostazės samprata plačiai aptariama Šventajame Rašte. Pavyzdžiui, Hebrajams laiške įspėjama: „Jei mes savo noru nusigręžiame nuo tiesos, kurią pažinome, tada nebelieka aukos už nuodėmes“ (Hbr 10:26). Šis įspėjimas parodo, kad apostazė laikoma ne tik nuodėme, bet ir dvasine grėsme, kuri gali atitolinti žmogų nuo išganymo. Apaštalas Paulius savo laiškuose taip pat mini apostazę kaip reiškinį, kuris pasireikš paskutinėmis dienomis, kai daugelis nusigręš nuo tikėjimo (2 Tes 2:3; 1 Tim 4:1).
Apostazė dažnai būdavo susijusi su istoriniu kontekstu, ypač ankstyvosiose Bažnyčios dienose. Pavyzdžiui, persekiojimų metu daugelis krikščionių buvo spaudžiami atsižadėti tikėjimo, dažnai tam, kad išsaugotų savo gyvybę ar išvengtų kankinimų. Kai kurie, pasidavę šiam spaudimui, atsižadėdavo tikėjimo viešai, tačiau vėliau grįždavo į Bažnyčią, prašydami atleidimo. Ši praktika paskatino Bažnyčią apsvarstyti, kaip elgtis su tikėjimo išsižadėjusiais asmenimis ir kokias sąlygas nustatyti jų sugrįžimui.
Katalikų Bažnyčioje atleidimas apostazės atveju yra galimas, tačiau tam reikalingas nuoširdus atgailos aktas ir grįžimas į tikėjimą. Paskelbus Apostolicae Sedis moderationi dekretą, Bažnyčia nustatė, kad apostazės nuodėmei taikomos bažnytinės bausmės, įskaitant ekskomuniką. Tai reiškia, kad apostatas laikinai praranda bendrystę su Bažnyčia, kol jo tikėjimas nėra atkurtas.
Šiuolaikiniame kontekste apostazė dažnai yra susijusi su sekuliarizacijos procesu, kai asmenys atsisako religinių įsitikinimų dėl racionalistinių, filosofinių ar socialinių priežasčių. Tai gali būti savanoriškas sprendimas, paremtas asmeniniu įsitikinimu, arba pasyvus atitolimas nuo tikėjimo dėl abejingumo ar kylančių abejonių. Kai kurie taip pat pasirenka oficialiai pasitraukti iš religinės bendruomenės, prašydami išregistruoti savo narystę.
Teologiškai apostazė atspindi gilų žmogaus santykio su Dievu išbandymą. Bažnyčia skatina tikinčiuosius melstis už apostatus ir parodyti jiems meilę bei atleidimą, nes tai yra būdas atkurti jų ryšį su tikėjimu. Šv. Augustinas rašė: „Dievas niekada neatmeta tų, kurie sugrįžta prie Jo iš nuoširdžios širdies.“ Tai primena, kad net ir po sunkiausių dvasinių krizių žmogui lieka galimybė grįžti prie Dievo ir atkurti savo tikėjimo gyvenimą.
Keli žinomi atvejai iš skirtingų epochų, susiję su krikščionybe:
- Julianas Atskalūnas (Flavijus Klaudijus Julianas) – Romos imperatorius (361–363 m.), kuris priėmė krikščionybę jaunystėje, tačiau vėliau atvirai ją atmetė ir grįžo prie pagonybės. Jis siekė atkurti senąją romėnų religiją ir uždrausti krikščionybę, dėl ko gavo pravardę „Atskalūnas“. Julianas laikomas vienu žinomiausių apostatų istorijoje.
- Benediktas Arnoldas – nors žinomas labiau kaip Jungtinių Valstijų nepriklausomybės karo išdavikas, jis buvo auklėjamas pagal kalvinistų tikėjimą. Vėliau, veikiamas įvairių aplinkybių, atsižadėjo savo tikėjimo ir moralinių principų. Jo apostazė buvo ne tik religinė, bet ir politinė.
- Torquemada šeimos nariai – kai kurie žydų kilmės krikščionys viduramžių Ispanijoje, pavyzdžiui, Tomás de Torquemada (garsusis inkvizitorius), gimė šeimose, kurios buvo priverstos priimti krikščionybę (conversos), tačiau kai kurie šeimos nariai slaptai grįžo prie judaizmo. Kai kurie jų buvo laikomi apostatais tiek krikščioniškoje, tiek žydiškoje aplinkoje.
- Kazimieras Liudvikas Bžostovskis – XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, kuris buvo katalikas, bet vėliau atmetė tikėjimą ir tapo ateistu. Jo atvejis parodo, kaip politiniai ir socialiniai veiksniai gali lemti tikėjimo atsižadėjimą.
- Friedrichas Nietzsche – garsus vokiečių filosofas, kuris gimė pastoriaus šeimoje ir buvo auklėjamas pagal krikščionišką tikėjimą, tačiau vėliau jį visiškai atmetė. Savo raštuose Nietzsche skelbė „Dievas mirė“ idėją ir griežtai kritikavo krikščionybę kaip religiją, kuri, jo manymu, slopina žmogaus kūrybinę galią.
- John Shelby Spong – XX a. amerikiečių anglikonų vyskupas, kuris išliko anglikonų bendruomenės nariu, tačiau viešai atmetė daugelį tradicinių krikščionybės dogmų, įskaitant Jėzaus dieviškumą ir Biblijos neklystamumą. Kai kurie teologai ir Bažnyčios lyderiai laikė jo veiklą apostazės pavyzdžiu.