Apofatika, dar vadinama apofatine teologija arba negatyvia teologija, yra teologinis metodas ir filosofinė kryptis, kuri pabrėžia Dievo pažinimą per neigimus arba tai, kas Dievas nėra, o ne per teiginius apie tai, kas Jis yra. Šis metodas dažniausiai naudojamas Rytų ortodoksų teologijoje, tačiau jis turi šaknis ir Vakarų krikščionybėje bei kituose religiniuose ir filosofiniuose kontekstuose.
Pagrindinės apofatikos savybės:
- Dievo nepažinumas: Apofatinė teologija remiasi idėja, kad Dievo esmė yra nepažini ir nepilnai suprantama žmogaus protu ar kalba. Tai, kas yra dieviška, viršija žmogiškąją patirtį ir suvokimą, todėl geriausias būdas kalbėti apie Dievą yra neigti tam tikras savybes ar apibrėžimus.
- Neiginiai apie Dievą: Apofatika teigia, kad negalime teigti, kad žinome, kas yra Dievas, bet galime teigti, kas Dievas nėra. Pavyzdžiui, sakoma, kad Dievas nėra ribotas, nėra materiali būtybė, nėra keičiamas ir t. t. Tai skatina išlaikyti Dievo transcendenciją ir paslaptį.
- Kontrastas su katafatine teologija: Apofatinė teologija yra priešinga katafatinei teologijai, kuri bando apibūdinti Dievą per teigiamus apibrėžimus, pavyzdžiui, teigiant, kad Dievas yra geras, visagalis, visur esantis ir pan. Abi šios teologinės kryptys dažnai papildo viena kitą.
- Mistikos aspektas: Apofatika dažnai siejama su mistine teologija ir dvasine praktika. Ji skatina dvasinį atsivėrimą per tylą, meditaciją ir kontempliaciją, siekiant patirti Dievo artumą be žodinių apibrėžimų ar konceptualių rėmų.
- Istoriniai pavyzdžiai: Apofatinė teologija buvo ypač pabrėžta tokių teologų kaip Pseudo-Dionisijus Areopagietis, Maksimas Išpažinėjas ir Grigalius Nysietis raštuose. Šie teologai įkvėpė daugelį vėlesnių mistikų ir teologų tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionybėje.
- Taikymas kituose kontekstuose: Nors apofatika yra dažniausiai siejama su krikščioniška teologija, panašios idėjos randamos ir kituose religiniuose kontekstuose, pavyzdžiui, judaizme, islame ir hinduizme, kur taip pat egzistuoja mintis apie Dievo ar dieviškojo neapibrėžiamumą.
Apofatika siūlo unikalų požiūrį į teologiją, skatinantį pagarbą Dievo paslapčiai ir transcendencijai bei pripažįstantį, kad žmogiški bandymai apibrėžti dieviškumą yra riboti. Tai padeda išlaikyti Dievo neaprėpiamumą ir kviečia į gilesnę, labiau kontempliatyvią dvasinę patirtį.