Apateizmas yra filosofinis ar pasaulėžiūros požiūris, kuriame abejingumas Dievo ar dieviškumo egzistavimo klausimui tampa esminiu bruožu. Terminas kilo iš žodžių „apatija“ ir „teizmas“ derinio, reiškiant, kad žmogui nesvarbu, ar Dievas egzistuoja, ar ne. Ši pozicija nėra aktyvi ateizmo forma, kurioje neigiama Dievo egzistencija, ir nėra agnosticizmas, kuriame teigiama, kad Dievo egzistavimo klausimas yra nepažinus. Apateizmas iš esmės išreiškia abejingumą religiniams ar metafiziniams klausimams.
Apateistinis požiūris dažnai kyla iš nuomonės, kad Dievo egzistavimas neturi praktinės reikšmės žmogaus kasdieniam gyvenimui. Žmogus, laikantis tokios pozicijos, gali manyti, kad etika, moralė ar gyvenimo prasmė nepriklauso nuo religinių įsitikinimų arba kad net jei Dievas egzistuoja, tai neturi jokios įtakos žmogaus veiksmams ar pasauliui. Tokia mąstysena yra labiau būdinga sekuliarizuotoms visuomenėms, kuriose religiniai klausimai nevaidina reikšmingo vaidmens socialiniame ar asmeniniame gyvenime.
Nors apateizmas kartais suvokiamas kaip abejingumas religijai, tai ne visada reiškia tikėjimo ar religinių praktikų atmetimą. Kai kurie apateistai gali būti formaliai religingi arba dalyvauti religinėse apeigose dėl kultūrinių ar socialinių priežasčių, tačiau asmeniškai nelaiko religijos ar Dievo egzistavimo svarbiais. Šis požiūris gali būti išreiškiamas mintimi, kad religiniai įsitikinimai yra asmeninis reikalas, neturintis visuotinės reikšmės.
Apateizmas taip pat gali būti susijęs su skepticizmu dėl religinių institucijų ar doktrinų. Kai kurie žmonės, kurie save laiko apateistais, gali būti nusivylę religijos įtaka politikoje, istorijoje ar visuomenėje, todėl jie pasirenka atsiriboti nuo religinių klausimų, matydami juos kaip nereikšmingus arba net problemiškus.
Religijos ir filosofijos istorijoje apateizmas retai buvo formaliai nagrinėjamas kaip atskira pozicija, tačiau panašių idėjų galima rasti įvairiuose tekstuose. Pavyzdžiui, Epikūro filosofijoje išreiškiama idėja, kad net jei dievai egzistuoja, jie nėra suinteresuoti žmonių gyvenimu. Tai panašu į apateistinę poziciją, kurioje Dievo egzistavimas laikomas nereikšmingu žmogaus veiklai ar pasaulio tvarkai.
Biblijoje apateizmas nėra tiesiogiai aptariamas, tačiau kai kurios mintys gali būti susijusios su abejingumo Dievui tema. Pavyzdžiui, Apreiškimo knygoje yra pasmerkta „drungna“ laikysena, kurioje tikėjimas nėra nei karštas, nei šaltas: „Kad būtum šaltas ar karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei šaltas, nei karštas, išspjausiu tave iš savo burnos.“ Tai parodo, kad abejingumas tikėjimui gali būti laikomas dvasiniu trūkumu.
Apateizmas kelia svarbų klausimą apie tikėjimo ir netikėjimo reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje. Jis skatina diskusijas apie tai, ar žmogaus gyvenimui būtina ieškoti atsakymų į metafizinius klausimus, ar pakanka orientuotis į praktinius ir žemiškus tikslus. Nors apateistai dažnai laikomi pasyviais ar neutraliais tikėjimo atžvilgiu, jų požiūris išreiškia specifinę poziciją, kuri atmeta religinių klausimų svarbą žmogaus kasdienybėje. Tai pabrėžia, kaip skirtingai žmonės gali suprasti tikėjimą ir jo reikšmę savo gyvenime.