Apaštalas: Siųstasis Kristaus liudytojas ir mokytojas
Apaštalas (iš graikų kalbos „ἀπόστολος“, reiškiančio „siųstasis“) yra religinis terminas, naudojamas apibūdinti asmenį, kurį Jėzus Kristus išsirinko ir pasiuntė skleisti Evangeliją. Krikščioniškoje tradicijoje apaštalai buvo tie, kurie tiesiogiai liudijo Jėzaus gyvenimą, mokymus, mirtį ir prisikėlimą, ir buvo pasiųsti skleisti tikėjimą bei mokyti žmones.
Labiausiai žinomi apaštalai yra Jėzaus Kristaus išrinktieji dvylika mokinių, kurie dažnai vadinami „dvylika apaštalų“. Jie buvo išrinkti kaip artimiausi Jėzaus pasekėjai, kurie per savo mokymus ir liudijimus tapo pagrindiniais ankstyvosios krikščionių bendruomenės lyderiais. Šie dvylika apaštalų yra:
- Simonas Petras
- Andriejus (Simono Petro brolis)
- Jokūbas (Zebediejaus sūnus)
- Jonas (Jokūbo brolis)
- Pilypas
- Baltramiejus
- Tomas
- Matas
- Jokūbas (Alfėjaus sūnus)
- Judas Tadas
- Simonas Uolietis
- Judas Iskarijotas (vėliau išdavęs Jėzų ir pakeistas Pauliumi arba Matu pagal skirtingas tradicijas)
Be dvylikos apaštalų, Biblijoje yra ir kitų svarbių apaštalų, pavyzdžiui, Paulius, kuris iš pradžių buvo persekiotojas, bet vėliau atsivertė ir tapo vienu svarbiausių krikščionybės skleidėjų visame Viduržemio jūros regione. Apaštalas Paulius, nors nebuvo vienas iš dvylikos Jėzaus mokinių, tapo vienu iš pagrindinių ankstyvosios krikščionių teologijos formuotojų ir jo laiškai yra svarbūs Naujojo Testamento raštai.
Apaštalai atliko ne tik religinį, bet ir organizacinį vaidmenį ankstyvojoje bažnyčioje. Jie skelbė Dievo žodį, įkūrė bendruomenes, mokė naujus pasekėjus ir atliko sakramentus, tokius kaip krikštas ir eucharistija. Apaštalai buvo laikomi svarbiais dvasiniais autoritetais, kurių tikėjimas ir darbai padėjo pamatą krikščionių Bažnyčiai.
Apaštalų tarnystė yra laikoma tiesioginiu Dievo siuntimu ir atspindi jų atsakomybę skleisti Jėzaus mokymus visame pasaulyje.