Antropomorfizmas yra teologinė ir filosofinė sąvoka, apibūdinanti Dievo ar dieviškųjų būtybių apibūdinimą per žmogaus savybių, emocijų ar veiksmų priskyrimą. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „anthropos“ (žmogus) ir „morphe“ (forma). Antropomorfizmas yra plačiai paplitęs įvairiose religijose ir mitologijose, nes žmonės siekia suprasti ir paaiškinti tai, kas dieviška, naudodamiesi savo patirtimi bei pasaulio suvokimu.
Biblijoje yra daug antropomorfinių aprašymų, kuriais Dievas vaizduojamas turintis žmogaus kūno dalis ar emocijas. Pavyzdžiui, Psalmėse minima „Dievo ranka“ kaip Jo galia ir veikimas pasaulyje: „Tavo dešinė ranka apima šlovę ir jėgą.“ Taip pat kalbama apie „Dievo akis“, stebinčią žmoniją, ar „Dievo balsą“, kuris skamba galingai. Šie įvaizdžiai padeda tikintiesiems artimiau suvokti Dievo veikimą pasaulyje, tačiau jie nėra skirti pažodiniam suvokimui.
Antropomorfizmas pasireiškia ne tik fizinių savybių, bet ir emocinių bruožų priskyrimu. Biblijoje dažnai minima, kad Dievas džiaugiasi, rūpinasi, pyksta ar apgailestauja. Pavyzdžiui, Pradžios knygoje sakoma, kad Dievas apgailestavo sukūręs žmogų dėl jo nuodėmingumo. Tokie aprašymai padeda žmonėms suvokti Dievo santykį su pasauliu ir Jo moralinius reikalavimus.
Nors antropomorfizmas padeda žmonėms geriau suprasti dieviškąjį pasaulį, jis taip pat kelia tam tikrų teologinių klausimų. Krikščioniškoje teologijoje yra pripažįstama, kad Dievas yra transcendentiškas ir viršija bet kokius žmogiškus aprašymus. Antropomorfiniai įvaizdžiai suvokiami kaip simboliniai ar metaforiniai būdai perteikti sudėtingą tiesą apie Dievo veikimą ir Jo santykį su žmonėmis. Šv. Tomas Akvinietis savo darbuose pabrėžė, kad visi žmogiški žodžiai ir įvaizdžiai yra netobuli bandymai perteikti tai, kas dieviška.
Kai kurios teologinės kryptys, tokios kaip apofatinė teologija, siekia vengti antropomorfinių aprašymų. Apofatinė tradicija teigia, kad apie Dievą geriau kalbėti neigiamais terminais – sakant, kuo Jis nėra, o ne kuo Jis yra. Ši tradicija pabrėžia Dievo nepažinumą ir transcendenciją, kritikuodama per daug pažodinį antropomorfizmą, kuris gali apriboti Dievo suvokimą.
Nepaisant to, antropomorfizmas išlieka svarbiu religijos ir teologijos elementu. Jis padeda tikintiesiems artimiau suvokti Dievą ir Jo veikimą kasdieniame gyvenime. Metaforos, susijusios su Dievo rankomis, akimis ar balsu, išreiškia Jo buvimą ir aktyvų dalyvavimą pasaulio reikaluose. Antropomorfizmas taip pat skatina žmonių emocinį ryšį su Dievu, nes leidžia Jį suvokti kaip asmenį, su kuriuo galima užmegzti santykį.
Tačiau svarbu nepamiršti, kad antropomorfiniai aprašymai yra simboliniai. Jie nėra skirti tiesioginiam supratimui, bet greičiau kaip būdas perteikti Dievo esmę per žmonėms suprantamus įvaizdžius. Todėl krikščioniškoje teologijoje pabrėžiama pusiausvyra tarp antropomorfinio Dievo aprašymo ir Jo transcendencijos pripažinimo. Tai leidžia žmonėms giliau suprasti Dievo esmę ir Jo santykį su kūrinija, tuo pačiu išlaikant Jo didybės ir paslapties pripažinimą.