Antropogonija – tai mitologinis ar religinis pasakojimas apie žmogaus atsiradimą ir sukūrimą. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių anthropos („žmogus“) ir gonos („kilmė“ arba „sukūrimas“), reiškiantis žmogaus kilmės aiškinimą. Antropogonija yra viena svarbiausių daugelio mitologijų ir religijų dalių, nes ji ne tik paaiškina, kaip atsirado žmogus, bet ir atsako į esminius klausimus apie žmogaus prigimtį, vietą pasaulyje bei jo santykį su dievybėmis ar kosmine tvarka.
Daugelyje kultūrų antropogonijos mitai yra neatsiejami nuo pasaulio sukūrimo (kosmogonijos) mitų. Žmogaus sukūrimas dažnai aprašomas kaip paskutinis arba vienas svarbiausių pasaulio kūrimo etapų. Pavyzdžiui, Biblijoje žmogaus sukūrimas vyksta po to, kai Dievas sukuria dangų, žemę, gyvūnus ir augalus. Pradžios knygoje rašoma: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą“ (Pr 1, 27), kas pabrėžia žmogaus ypatingą padėtį kūrinijoje.
Senovės graikų mitologijoje žmogaus sukūrimas dažnai siejamas su titano Prometėjo vardu. Prometėjas, anot mito, nulipdė žmones iš molio, o gyvybę jiems suteikė įkvėpdamas dieviškąją ugnį. Šis pasakojimas pabrėžia žmogaus ryšį su gamta ir dieviškumu, tačiau kartu atskleidžia žmogaus pažeidžiamumą ir priklausomybę nuo dievų malonės.
Senovės Egipto mitologijoje žmogaus sukūrimas buvo aiškinamas per dievų kūrybos veiksmus. Anot vieno iš pasakojimų, dievas Chnumas žmogų nulipdė iš molio ant savo puodžiaus rato. Egiptiečiai tikėjo, kad dievai ne tik sukūrė žmones, bet ir nuolat rūpinasi jų gyvenimu bei likimu.
Indų mitologijoje žmogaus kilmė siejama su pirminiu kosminiu aukojimu, aprašytu „Rigvedoje“. Šiame mite dievas Purusha, pirmykštis žmogus, yra paaukojamas, o iš jo kūno dalių sukuriamas pasaulis ir žmonija. Tai parodo žmogaus neatsiejamą ryšį su visata ir aukos svarbą pasaulio harmonijai palaikyti.
Baltų mitologijoje nėra išsamiai išlikusių pasakojimų apie žmogaus sukūrimą, tačiau tam tikros užuominos randamos liaudies tradicijose ir dainose. Žmogaus kilmė kartais siejama su gamtos elementais, tokiais kaip medžiai ar žemė, kas pabrėžia žmogaus ryšį su gamta ir pasaulio vienovę.
Antropogonijos mitai dažnai turi moralinį ir dvasinį turinį, nes jie aiškina ne tik žmogaus kilmę, bet ir jo gyvenimo tikslą bei pareigas. Šie pasakojimai dažnai atspindi visuomenės požiūrį į žmogaus vietą pasaulyje, jo santykį su dievais ar dvasinėmis jėgomis, taip pat paaiškina svarbiausius moralinius principus, kuriais vadovaujasi bendruomenė.
Antropogonija yra universali tema, randama beveik visose pasaulio kultūrose. Ji atspindi žmonijos pastangas suprasti savo kilmę ir egzistenciją, siekį suvokti gyvenimo prasmę bei santykį su dieviškumu ir kosmosu. Šie pasakojimai dažnai yra dvasinių tradicijų ir kultūrinės savasties pagrindas, liudijantis apie žmogaus amžiną troškimą pažinti save ir savo vietą pasaulio tvarkoje.