Anglokatalikybė yra krikščionybės tradicija, susiformavusi Anglijoje kaip judėjimas, siekiantis išlaikyti katalikiškas liturgines, teologines ir sakramentines praktikas Anglikonų Bažnyčios viduje. Ši tradicija kilo XIX amžiuje, Oksfordo judėjimo kontekste, kurio tikslas buvo sugrąžinti į Anglikonų Bažnyčią ankstyvosios Bažnyčios ir katalikybės tradicijas bei stiprinti krikščionišką dvasingumą. Anglokatalikybė pasižymi giliu dėmesiu sakramentų teikimui, liturgijos grožiui ir istorinėms krikščionybės šaknims.
Oksfordo judėjimo pradžia buvo susijusi su teologais, kurie kritikavo Anglikonų Bažnyčios polinkį supaprastinti doktrinas ir liturgiją. Jie siekė priminti, kad Bažnyčia yra ne tik nacionalinė institucija, bet ir dalis visuotinės, apaštalinės Bažnyčios. Johnas Henry Newmanas, viena iš šio judėjimo centrinių figūrų, pabrėžė apaštalinės tradicijos svarbą ir ragino Anglikonų Bažnyčią sugrįžti prie senųjų Bažnyčios tėvų mokymo. Newmanas rašė: „Bažnyčia nėra tik laikinas kūrinys, bet Dievo sukurta bendruomenė, kurią jungia bendra tikėjimo tiesa ir sakramentai.“ Ši mintis tapo kertiniu anglokatalikybės principu.
Anglokatalikai skiria ypatingą dėmesį liturgijos praktikai, kurios centras yra Eucharistija. Jie tiki, kad Kristus realiai yra dabartis Eucharistijoje, kas atitinka tradicinį katalikišką mokymą apie Transsubstanciaciją. Šis požiūris stiprina anglokatalikų ryšį su katalikiška tradicija ir pabrėžia sakramentų svarbą krikščionio dvasiniame gyvenime. Liturgijoje naudojami smilkalai, procesijos, ikonos ir iškilmingi giedojimai, kurie simbolizuoja Dievo šlovinimą ir liturginės tvarkos šventumą.
Teologiniu požiūriu anglokatalikybė remiasi apaštaliniu mokymu, Bažnyčios tėvų raštais ir Bažnyčios visuotiniais susirinkimais. Anglokatalikai pripažįsta septynis sakramentus, kaip tai yra įprasta katalikybėje, ir išlaiko pagarbią nuostatą popiežiaus atžvilgiu, nors nepripažįsta jo kaip aukščiausio autoriteto Anglikonų Bažnyčioje. Jie siekia pabrėžti katalikiškąją Bažnyčios prigimtį, tačiau kartu saugo Anglikonų Bažnyčios autonomiją.
Vienas svarbiausių anglokatalikybės aspektų yra jos dvasingumas. Anglokatalikai pabrėžia asmeninį šventumą, atgailą ir nuolatinį dvasinį augimą. Maldos ir sakramentų praktika yra orientuota į žmogaus santykio su Dievu gilumą ir pasitikėjimą Jo malone. Šv. Benedikto regula, kuri kviečia į maldą, darbą ir kontempliaciją, yra viena iš svarbiausių įkvėpimo šaltinių anglokatalikų dvasingumui.
Anglokatalikybės vaidmuo Anglikonų Bažnyčioje yra svarbus ne tik teologine, bet ir kultūrine prasme. Ji suteikė naują kryptį Anglikonų Bažnyčios savivokai, sustiprino jos liturginę tradiciją ir priminė apie jos šaknis ankstyvojoje Bažnyčioje. Anglokatalikybė išlieka gyva tradicija, kuri ir toliau daro įtaką krikščionių dvasingumui bei Bažnyčios misijai. Ji liudija, kad krikščioniškasis tikėjimas gali būti išreiškiamas per grožį, ritualus ir teologinį gilumą, kurie padeda tikintiesiems gyventi arčiau Dievo ir Jo tiesos.