Angelų kalba, minima Pirmojo laiško korintiečiams 13 skyriuje, yra unikalus Biblijos terminas, kuris dažnai interpretuojamas simboliškai arba dvasine prasme. Apaštalas Paulius sako: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš būčiau kaip skambantis varis ar žvangantis cimbolas.“ Šis pasakymas išryškina meilės svarbą ir vertę, palyginus su kitomis dvasinėmis dovanomis ar sugebėjimais, tokiais kaip kalbų dovana, tarp jų ir angelų kalba.
Angelų kalba yra suvokiama kaip dvasinis komunikacijos būdas, viršijantis žmogiškąją kalbą. Tai gali būti laikoma dvasinių būtybių – angelų – išraiškos priemone, kuri perteikia šlovę ir garbę Dievui. Tradiciškai angelai yra suprantami kaip Dievo pasiuntiniai, kurie perduoda Jo valią žmonėms. Jų kalba dažnai yra laikoma šventa ir transcendentine, išreiškiančia dieviškąsias tiesas bei šlovinančia Kūrėją.
Kai kuriuose krikščioniškuose judėjimuose angelų kalba siejama su kalbų dovana arba vadinamuoju „kalbėjimu kalbomis“ – tai yra gebėjimu melstis, giedoti ar kalbėti nepažįstamomis, dvasinėmis kalbomis. Šis fenomenas dažnai suprantamas kaip Šventosios Dvasios veikimo ženklas, leidžiantis tikintiesiems perteikti dvasines tiesas, kurias sunku išreikšti įprasta žmogiška kalba. Tokia kalba skirta bendravimui su Dievu, šlovinimui ir dvasiniam atsinaujinimui.
Angelų kalbos samprata taip pat kelia klausimų dėl jos reikšmės ir pritaikymo. Apaštalas Paulius savo laiške pabrėžia, kad net turint tokį ypatingą gebėjimą, jis tampa bevertis be meilės. Tai rodo, kad net aukščiausios dvasinės dovanos, tokios kaip angelų kalba, netenka prasmės, jei nėra pagrįstos Dievo meile. Meilė išlieka esminiu pagrindu, kuris suteikia tikslą ir prasmę bet kokiam dvasiniam veiksmui.
Istoriniu ir teologiniu požiūriu angelų kalba buvo interpretuojama įvairiai. Kai kurie bažnyčios tėvai ją laikė dvasine vizija ar mistiniu patyrimu, per kurį žmogus patenka į ypatingą bendravimą su Dievu. Kiti ją siejo su simboline išraiška, reiškiančia tobulo dvasinio šlovinimo būseną. Šiuolaikinėje charizmatinėje teologijoje angelų kalba dažnai yra aiškinama kaip ypatingas maldos būdas, kuriuo Šventoji Dvasia užtaria tikintįjį.
Angelų kalba taip pat primena, kad dvasiniai sugebėjimai ar dovanos nėra tikslas savaime, bet yra priemonė artėti prie Dievo, augti tikėjime ir stiprinti bendruomenę. Tai kviečia tikinčiuosius siekti ne tik dvasinių dovanų, bet ir vidinės dvasinės transformacijos, kuri grindžiama meile, nuolankumu ir Dievo valios vykdymu.
Angelų kalba simbolizuoja aukščiausią dvasinio bendravimo su Dievu formą, kuri pranoksta žmogiškąjį supratimą. Tačiau, kaip pabrėžia apaštalas Paulius, net šis ypatingas gebėjimas netenka prasmės be meilės, kuri yra pati dieviškiausia savybė. Meilė tampa raktu į tikrąjį dvasinį gyvenimą, kuriame Dievo valia ir Jo šlovė iškyla virš visų kitų dalykų.
Angelų kalba nėra vien mistinė sąvoka, bet ir kvietimas gilintis į dvasinį gyvenimą. Tai kviečia suvokti, kad bet kokia dvasinė dovana yra skirta ne savanaudiškam tikslui, bet bendruomenės stiprinimui, Dievo šlovinimui ir tikėjimo gilinimui. Tokiu būdu angelų kalba tampa simboliu, kuris atskleidžia, kad dvasinės dovanos yra įrankiai, padedantys žmonėms geriau pažinti Dievą ir vykdyti Jo valią per meilę.