Analojus – tai stačiatikių liturginis reikmuo, dažniausiai naudojamas per pamaldas. Šis pultas turi gilią simbolinę ir praktinę reikšmę stačiatikių bažnyčios tradicijoje. Jis paprastai statomas navos priekyje, matomoje vietoje, kad padėtų tikintiesiems susitelkti į maldą ir kontempliaciją.
Ant analojaus per pamaldas dedamas Šventasis Raštas, kryžius, ikonos arba kiti šventi simboliai, atspindintys dienos šventę ar liturginę temą. Tai suteikia tikintiesiems galimybę priartėti prie šventumo, pagerbti Dievą ir Jo šventuosius bei išreikšti savo tikėjimą per fizinį gestą – bučiuojant ikoną ar kryžių. Analojus yra ne tik liturginis pultas, bet ir šventa vieta, simbolizuojanti Dievo buvimą tarp žmonių.
Analojus turi specifinę konstrukciją, pritaikytą skaitymui ir maldai. Jis dažniausiai yra pagamintas iš medžio, o jo paviršius nuožulniai pakreiptas, kad ant jo dedami objektai būtų lengvai matomi ir pasiekiami. Daugelyje bažnyčių analojus yra gausiai dekoruotas, puoštas raižiniais, dažais ar metaliniais elementais, kas pabrėžia jo sakralinį statusą.
Stačiatikių liturgijoje analojus tarnauja kaip centrinis taškas tam tikroms apeigoms. Per Šventąsias Mišias ar kitas liturgines tarnystes ant jo laikomas Evangelijų knyga, iš kurios skaitomi Evangelijos tekstai. Tuo metu, kai vykdomas skaitymas ar giedojimas, analojus tampa ryšio tarp Dievo žodžio ir tikinčiųjų bendruomenės vieta. Analojus taip pat naudojamas per Mišparus, Akatistus ir kitus maldos tekstus.
Ikonų pagerbimas prie analojaus yra svarbi stačiatikių liturgijos dalis. Diena, kuriai skirta tam tikra šventė ar šventojo atminimas, dažnai lemia, kokia ikona bus padėta ant analojaus. Pavyzdžiui, per Kristaus gimimo šventę ant analojaus dedama ikona, vaizduojanti Kristaus gimimą. Tai padeda tikintiesiems giliau įsijausti į liturgijos esmę ir suvokti švenčiamos dienos prasmę.
Analojus ne tik padeda liturgijoje, bet ir prisideda prie tikėjimo ugdymo. Jis yra mokymo ir dvasinio vadovavimo priemonė, nes per jį tikintieji susiduria su Šventuoju Raštu, ikonomis ir liturginiais simboliais. Kiekvienas analojaus elementas – nuo dedamų daiktų iki jo vietos bažnyčioje – atspindi liturginę tvarką ir sakralumo svarbą.
Analojus yra neatsiejama stačiatikių tradicijos dalis, kurioje susijungia liturginis grožis, praktinis funkcionalumas ir dvasinė reikšmė. Per šį liturginį reikmenį Bažnyčia perduoda tikintiesiems Dievo žodį, kviečia juos į maldą ir ugdo jų tikėjimą.