Anagogija yra terminas, kilęs iš graikų kalbos žodžio „ἀναγωγή“ (anagogē), kuris reiškia „pakėlimas“ arba „kylimas į viršų“. Religinėje ir teologinėje plotmėje anagogija reiškia dvasinį ar mistinį kilimą į aukštesnę būties ir supratimo sferą. Tai yra vienas iš keturių pagrindinių Šventojo Rašto interpretavimo metodų, dažnai siejamas su alegorija, moraline ir tiesiogine reikšme.
Anagoginis interpretavimas siekia atskleisti gilesnę, dvasinę ar amžinybės tiesą, slypinčią po tekstų paviršiumi. Skirtingai nuo pažodinio arba moralinio supratimo, anagoginis metodas skatina skaitytoją suvokti, kaip tam tikras pasakojimas arba simbolis atspindi aukštesnes dvasines realijas arba amžinąjį gyvenimą. Ši metodika dažnai naudojama krikščioniškose teologinėse analizėse, siekiant apibūdinti dangų, dieviškąjį pasaulį arba eschatologinę žmogaus kelionės pabaigą.
Anagogija dažnai siejama su Šventojo Rašto interpretavimu, kuriame tam tikri įvykiai arba simboliai laikomi nurodančiais dvasinę kelionę link Dievo. Pavyzdžiui, Jeruzalės miestas gali būti suprantamas ne tik kaip istorinė vieta, bet ir kaip dangiškoji Jeruzalė – dvasinė tikslinė vieta, kuri simbolizuoja sielos sugrįžimą į Dievo karalystę.
Ši sąvoka taip pat yra svarbi mistinėje teologijoje ir dvasinėje praktikoje, kur ji apibūdina individo siekį patirti dieviškąją tikrovę per meditaciją, maldą ir kontempliaciją. Anagogija skatina ne tik suprasti Dievo tiesas, bet ir tiesiogiai išgyventi dvasinį ryšį su dieviškumu, kylant į aukštesnes sąmonės būsenas ir gilesnius dieviškojo supratimo lygmenis.